VISI SAVO GYVENIME ŽAIDŽIAME KONTRASTAIS
Tomášas Vaclavekas. D. Kalajžić nuotr.
Pokalbis su spektaklio QOROQ kūrėju Tomášu Vaclaveku
Justina Paltanavičiūtė
Rugsėjo 10-ąją prasidėsiančiame šiuolaikinio cirko festivalyje HELIUM, vyksiančiame „Menų spaustuvėje“, lankysis ispanų šiuolaikinio cirko trupė „Kolektiv Lapso Cirk“, kurios spektaklio QOROQ dėmesio centre – iki kraštutinumų išbandoma pusiausvyra, pasitikėjimas ir rizika. Žiūrovai pasirodymą stebi iš arti, sėdėdami intymioje 360° erdvėje: sulaikę kvėpavimą stebi, kaip atlikėjai balansuoja ant aukštų konstrukcijų. Spektaklio dramaturgiją kuria ir gyvai atliekama violončelės muzika.
QOROQ slovakiškai reiškia vyno butelio kamštį. Spektaklio pavadinimas nusako ir scenografinius sprendimus: granuliuota kamštine danga padengta scena virsta nenuspėjamu pasauliu, kuriame pagrindiniais veikėjais tampa fizinio nestabilumo, fizinės bei emocinės ištvermės riba ir spektaklio atlikėjų Tomášo Vaclaveko bei neseniai prie trupės prisijungusio Mateo Castelblanco (jis pakeitė iš pasirodymo pasitraukusį Davidą Diez Méndezą) pasitikėjimas vienas kitu.
Besiruošdamas QOROQ spektakliui Vilniuje, kurį čia išvysime rugsėjo 16–17 dienomis, vienas iš „Kolektiv Lapso Cirk“ įkūrėjų Tomášas Vaclavekas pasidalino mintimis apie kuriamą pasitikėjimą su nauju scenos partneriu, nuolatinę riziką scenoje ir skirtingas publikos reakcijas.
Pradėkime nuo klausimo, kas yra „Kolektiv Lapso Cirk“ – kokia šio kolektyvo koncepcija, tikslai?
Kai maždaug prieš dešimt metų pradėjome savo veiklą, sumanėme, kad mūsų koncepcijos pagrindas yra ir bus du žmonės scenoje, besikoncentruojantys į balansą. Dabar, net ir praėjus daug laiko, matome, kad tokia idėja vis dar labai aktuali.
Mūsų repertuare du spektakliai – OVVIO ir QOROQ. Abu neturi gilių intelektualinių užuominų, yra lengvai suprantami įvairiai publikai. Čia viskas labai paprasta: lipame aukštai ant konstrukcijų, stengiamės išlaikyti balansą ir nenukristi. Tai patinka ir mums patiems, ir publikai, kuri čia kartais įžvelgia ir gilesnių prasmių, pavyzdžiui, atranda paralelių santykiuose su savo draugais ir artimaisiais.
Pakalbėkime apie QOROQ – spektaklį, kurį išvysime Vilniuje. Kodėl vienas pagrindinių jo scenografijos elementų yra mediena? Ką ji simbolizuoja?
Mediena yra mūsų skiriamasis ženklas, tam tikra mūsų sceninio identiteto dalis. Toks pasirinkimas buvo visai atsitiktinis – ieškojome medžiagos, kuri būtų pigi ir iš kurios būtų galima nesunkiai pagaminti vizualią didelę scenos konstrukciją. Kiti svarstyti variantai buvo tiesiog per brangūs, be to, sunkiai transportuojami, o medienos nesunkiai galima rasti bet kuriame pasaulio krašte. Tai ypač aktualu keliaujant už Europos ribų – per gastroles reikiamas konstrukcijas mums pagamina vietinis dailidė.
Užsiminėte, kad „Kolektiv Lapso Cirk“ repertuare yra tik du spektakliai, kuriuos rodote jau dešimt metų. Galima numanyti, kad toks pasirinkimas sąmoningas, konceptualus. Kaip keičiasi spektaklių forma ir turinys – kaip jų reikšmės pritaikomos prie laikmečio socialinio, politinio, kultūrinio konteksto?
Kaip pagrindinį pokytį išskirčiau tai, kad mes patys nebesame tie patys žmonės, kokie buvome prieš dešimtį metų. Tuomet turėjome kitokius tikslus, ambicijas, gyvenimo kryptis nei dabar. Pavyzdžiui, šiame gyvenimo ir kūrybiniame etape svarbiausia išsiaiškinti, koks bus sceninis bendradarbiavimas su nauju scenos partneriu, nes ruošiantis vykti į Vilnių iš „Kolektiv Lapso Cirk“ pasitraukė ilgametis mano scenos partneris Davidas Díez Méndezas, jį keičia Mateo Castelblanco. Spektaklis QOROQ yra pavojingas, Davidas nebenori daugiau rizikuoti. Iš esmės pritariu jam, tačiau prieš penkerius metus mes sąmoningai pasirinkome tokią koncepciją.
Taip nutinka, žmonės į mūsų gyvenimą ateina ir išeina. Manau, kad cirko pobūdis jo kūrėjus įgalina efektyviai spręsti bet kokias problemas, nes mes visuomet turime būti pasirengę netikėtumams. Jeigu ateitų pasaulio pabaiga, tikriausiai daugelis norėtų ją pasitikti su cirko žmonėmis. Tad scenos partnerio pasikeitimas man – tik dar vienas iššūkis. Turbūt su niekuo kitu neturėjau tokių ilgų ir intensyvių santykių kaip su Davidu, gal tik su savo tėvais, tačiau dabar aš ir jis esame labai skirtingi žmonės, tad tikriausiai toliau eisime skirtingais keliais.
Kaip atradote naują scenos partnerį spektakliui, kuriame daug rizikos ir fizinio artumo, ypač po to, kai ilgą laiką jame vaidino kitas žmogus?
Tai bent procesas buvo! Buvau labai susirūpinęs, kad Davidas mane palieka, maniau, jog nerasiu kito, kuris išdrįs su manimi kurti tokį pavojingą spektaklį. Paskelbiau konkursą, paraiškas pateikė 150 žmonių, mano pašto dėžutė tiesiog sprogo! Laimė, kad buvau pakankamai nuovokus ir per pirmąjį atrankos etapą pateikiau formą su klausimais ir reikalavimais, kuriuos mano potencialus partneris turėtų atitikti. Man reikėjo partnerio, kuris visų pirma sveria tiek pat, kiek aš, kitu atveju neveiktų balansas – vienas iš mūsų tiesiog nukristų nuo konstrukcijos. Tuomet jau atsirinkau žmogų, su kuriuo radau abipusį psichologinį ryšį.
Vis minite pavojų. Ar kada nors buvote susižeidęs per spektaklį ar repeticijas?
Per spektaklį – ne, nes jo metu labai gerai žinome, ką darome, tai sumažina riziką susižeisti. Nė viename savo spektaklių neatliekame triukų, kuriuos išmokome cirko mokykloje, – viską išradome patys, tad labai gerai žinome saugumo ribas. Repeticijose yra pasitaikę nesklandumų: vieną kartą nukritome iš aukštai, kartą nuslydo ir nukrito virvė. Bet mes visi mokomės iš savo klaidų ir stengiamės užtikrinti, kad jos nepasikartotų.
Kaip kuriate pasitikėjimą su nauju partneriu? Juk balansuojant ant aukštų konstrukcijų pasitikėjimas labai svarbus.
Labai lėtai. Čia itin svarbu komunikacija ir ėjimas savu tempu. Mes su Mateo neapsibrėžėme konkretaus tikslo, tad tai, ką bendrai sukursime per dvi savaites, ir bus tai, ką sukūrėme per dvi savaites – nei daugiau, nei mažiau; neprivalome daryti daugiau, nei galime. Ką turime šiuo momentu, su tuo ir dirbame. Pradedame repetuoti su saugos virvėmis ir čiužiniais. Kada abu pasieksime lygį, kai jausime, kad saugumo elementų mums nebereikia, juos pašalinsime. Abu žinome, kur yra įvairios ribos, ir jų paisome, todėl vienas kitam leidžiame eiti savu tempu.
Kuo QOROQ su Mateo skiriasi nuo QOROQ su Davidu?
Neieškojau Davido pakaitalo – ieškojau naujo partnerio ir radau Mateo, vadinasi, dabar viską darysime nauju, Mateo būdu. QOROQ scenoje liko tos pačios struktūros, tačiau dinamika tarp manęs ir Mateo visai kita, nei buvo tarp manęs ir Davido. Spektaklyje aktyviai dalyvauja mūsų asmenybės, tad kai kuriuos dalykus pakeitėme taip, kad abu spektaklio procese jaustumės patogiai.
Tiek buvęs, tiek esamas jūsų scenos partneris – vyrai. Ar svarstėte, kad naujoji partnerė galėtų būti moteris?
Tikrai taip. Lytis nebuvo svarbus atrankos kriterijus, tačiau, kaip minėjau, buvo kritiškai svarbus mano būsimo partnerio svoris. Deja, pretendentės moterys svėrė 20-čia kilogramų mažiau nei aš. Prisijungti prie QOROQ norėjo ir mano mergina, bet ji tiesiog per lengva. Svarstėme galimybę turėti tam tikrus švarkus, kurie pridėtų papildomo svorio, tačiau tai atrodė pernelyg pavojinga.
Vienas pagrindinių QOROQ raktinių žodžių yra balansas. Ką jis reiškia už spektaklio ribų?
Balansas yra dalykas, kuris reikalauja daug dėmesio, derybų, paieškų, kantrybės. Ieškodamas naujo scenos partnerio sąmoningai ieškojau žmogaus, kuris būtų kitoks nei aš, tačiau mane papildytų ir sukurtų tam tikrą spektaklio dinamiką. Mes visi savo gyvenime žaidžiame kontrastais, visur yra juoda ir balta. Analogiškai darome ir QOROQ. Aš slovakas, Mateo – kolumbietis. Kultūriškai mes labai skirtingi, tai kelia daug iššūkių, tačiau ir atlygis radus balansą yra labai saldus.
Minėjote skirtingas publikos reakcijas į QOROQ. Kaip pats apibūdintumėte šį spektaklį: tai pramoga, edukacija, tam tikra filosofija ar kas nors kita?
Manau, gali būti viskas kartu. Jeigu QOROQ žiūrės inžinierius ar architektas, jis susitelks į struktūras ir domėsis, kaip jos sukonstruotos. Jeigu žiūrovas bus įsimylėjimo ar skyrybų procese, susitelks į žmogiškus ryšius. Dinamika tarp manęs, Mateo ir Alexanderio Agranovo, kuris QOROQ gyvai groja violončele, gali generuoti edukacines reikšmes, tačiau gali turėti ir filosofinę prasmę.
Manau, kad QOROQ gali būti įdomus įvairiai publikai, net ir tiems, kurie domisi tradiciniu, senamadišku cirku. Pavojus scenoje yra vienas pagrindinių spektaklio leitmotyvų – žiūrovai laukia, kol lipsime vis aukščiau, ir tikisi, kad nesusižeisime. Pavojaus jausmas visuomet yra labai tikras, o tai suteikia adrenalino. Žiūrovai per spektaklį sėdi ratu, arti atlikėjų, tad jų reakcijos yra tam tikra prasme „užkrečiamos“: publikoje vyksta emocijų cirkuliacija, todėl kiekvienas mūsų susitikimas su publika labai gyvas, visuomet kitoks.
Kaip QOROQ priima žiūrovai už Europos ribų, kur kultūrinis ir socialinis kontekstas gerokai skiriasi nuo europietiškojo?
Kai važiuojame kur nors toli, pavyzdžiui, į Pietų Ameriką arba Aziją, planuojame ne vieną spektaklio rodymą. Pirmasis visuomet būna tam tikras testas, kai tikriname publikos reakciją. Atsižvelgdami į ją darome nedidelius spektaklio pakeitimus. Pavyzdžiui, Japonijoje ar Pietų Korėjoje žmonės yra labai mandagūs, bet kartu itin santūrūs, tad jų atsako reikia paprašyti: sustabdyti spektaklį ir laukti aplodismentų ar kitokių reakcijų. Galima spektaklį vaidinti ir nesustojant, tuomet pačioje pabaigoje būna gana stiprus emocijų protrūkis, bet tikriausiai tai nėra labai sveika, nes mums patiems per spektaklį reikia šiek tiek atsipalaidavimo. Pastebime, kad ir publika dažnai nori atsikvėpti, juk QOROQ kupinas įtampos, tačiau publiką tokiam atokvėpiui kartais reikia padrąsinti. Kitur sulaukiame visai kitokių reakcijų, pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje žiūrovai negalėjo nustoti juoktis, tad leidome jiems diktuoti spektaklio emociją, nes tai, ką mes darėme, juos labai linksmino.
Koks spektaklyje muzikos vaidmuo?
Alexanderis – fantastiškas violončelininkas, turintis klasikinį išsilavinimą. Savo muzikavimu jis gali sukurti bet kokią atmosferą. QOROQ muziką jis kuria gyvai, čia ir dabar, reaguodamas į konkretaus spektaklio dinamiką, tad muzika kartais nustebina net mus pačius. Jeigu Alexanderis jaučia, kad Mateo reikia padrąsinti, jis taip ir padaro, jeigu reikia pauzės – turime pauzę. Jis jau ilgą laiką dirba su cirko spektakliais, tad labai gerai pažįsta šią meno rūšį: niekuomet nesiekia padaryti įspūdžio savo gebėjimais, veikiau akompanuoja mums.
Kiek improvizacijos jūsų su Mateo pasirodyme – ar, neskaitant muzikos, spektaklyje paliekama vietos spontaniškai kūrybai?
Kai spektaklis tampa tam tikra choreografija, jis niekam nebūna įdomus, tad tam tikras improvizacijos momentas egzistuoja, ir jis labai svarbus. Nors mes labai gerai žinome, kas spektaklyje laukia toliau, kartais jo metu vienas kitą provokuojame, o tai kuria ne tik improvizaciją, bet ir tarpusavio santykį. Vis dėlto visuomet labai gerai žinome, kur link einame.
Ačiū už pokalbį.
