SCENOS KONTEKSTAI: ĮSPŪDŽIAI IŠ PIRMOSIOS LIETUVIŲ PREMJEROS SAUCISSON | TAIGI CIRKAS

SAUCISSON | Taigi cirkas

Ilmės Vyšniauskaitės nuotr. 

Edukacijų programos „Scenos konTEKSTAI" dalyviai dalinasi savo įžvalgomis apie Šiuolaikinio cirko festivalį HELIUM pradėjusį „Taigi Cirkas" spektaklį SAUCISSON.

Evelina Kondrotaitė:

Truputis buities, truputis absurdo.

Groteskiškas SAUCISSON žiūrovą įtraukia į keistą, iš pirmo žvilgsnio įprastą buities pasaulį, kuriame sena vonia, kėdė, skelbimų ekranas ir dešromis virtę lynai pamažu tampa absurdiškos kasdienybės dalimi. Scenoje vyrauja monotonija, menininkės joje tarsi įkalintos, tačiau pamažu šią stagnaciją suardo akrobatika ir judesys. Atlikėjos retai juda kartu – viena pradeda veikti ten, kur kita sustoja, todėl spektaklio ritmas nuolat keičiasi ir atsiranda įtampa. Įprasti cirko elementai įgauna keistą ir net atstumiantį pavidalą, o kūnas vienu metu tampa ir grožio, ir pasibjaurėjimo objektu. 

Marta Terbetaitė:

Kodėl nuo lubų kabo dešrų virvės? Net jei kiek erzina, perdirbtos dešros dera prie klampaus, greito maisto ir lėto laiko pasakojimo. Kaip bulvių traškučiai orkaitėje akrobatės vartosi ant grindų, atkartoja viena kitą, tarsi dalintųsi galva, tik ne kūnu. Viltingą spartesnį tempą pasirodymas įgauna tuomet, kai antroji, tarsi nauja pirmos versija, įsiridena į jos vietą. Išsijungus šviesoms lieka tik klausimas: koks gi galiojimo laikas šios versijos? 

Emilija Budrytė:

Elenos Kosovec ir Izabelės Kuzelytės šiuolaikinio cirko spektaklyje „Saucisson“ nuo pat pradžių kuriamas nepatogumo pojūtis. Spektaklyje dominuoja nevalingi, bet dinamiški dviejų moterų judesiai, kurie tarsi kontrastuoja su pačia tradicinio cirko koncepcija. Kismas vyksta per aprangos pokyčius bei klasikinės muzikos intarpus. Vonios motyvas, primenantis krikštą, operinio pobūdžio muzika, ryškios mėlynos suknelės bei akrobatinės virvės, primenančios dešras, atskleidžia netikro sakralumo ir absurdo temas. Akrobatika šiuo atveju tampa simboline ir labiau papildo siužetinę liniją, o ne tampa pagrindini spektaklio fokusu.

Rūta Sarapė:

Visą spektaklį lydi keisti pranešimai – jie sklinda iš televizoriaus, prabėga švieslentėje, kol galiausiai suskamba telefonu. Skambutis pabudina iš sapno, praplaukusio lyg virtinė absurdiškų vaizdų. Pagaliau pasigirsta jūros ošimas – taip istoriją pasakoja garso takelis, kuriame be keistų pranešimų girdėti ir lietus, ir dušo garsai. Taigi, dušo, nes scenos centre – sunki vonia, o aktorės virš kasdienybės pakyla cirko virvėmis, netikėtai primenančiomis dešrą – saucisson. 

Emilija Ferdmanaitė:

„Saucisson“ mėto užuominas ir verčia ieškoti ryšių tarp jų. Dinamika kyla iš atlikėjų santykio kaitos: nuo individualių numerių prie vis glaudesnio fizinio kontakto ir bendrų kompozicijų. Šiuolaikinio cirko kalbą kuria lynų akrobatika, judesių dubliavimas ir šokio elementai, o absurdo logiką papildo 90-ųjų reliktai – nuo bėgančių skelbimų iki dešrelių girliandų. Tik mįslingumas ilgainiui ima atrodyti savitikslis, o žiūrovo darbas interpretuoti – didesnis už malonumą, kurį spektaklis suteikia mainais. 

Rytas Sakavičius:

Dvi merginos bando suvaldyti savo kūną, kuris nepaklūsta. Dėl to paprasti šiuolaikinio šokio judesiai užtrunka minutes, o kai kūnas paklūsta – jis visviena svetimas. Virtuvės garsai, atlikėjos triukai ant dešrelių virvės ir vonios naudojimas persirengti ar pabaigoje pagaliau suartėti – visa tai pasimetusių ženklų sistema, kurių naudojimas žymi ir dinamikos pokyčius – visgi naratyvo tai nestumia priekin. Ir tik virvės naudojimas leidžia suprasti, kad sėdime cirke. 

„Scenos konTEKSTŲ“ edukacijas veda scenos menų kritikė Ugnė Kačkauskaitė.

Šiuolaikinio cirko festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Festivalio informaciniai partneriai - DELFI ir LRT.