SCENOS KONTEKSTAI: ĮSPŪDŽIAI IŠ MODO GROSSO SPEKTAKLIO TOUT/RIEN

TOUT/RIEN | Modo Grosso (Belgija)

Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.

Edukacijų programos „Scenos konTEKSTAI" dalyviai dalinasi savo įžvalgomis apie Modo Grosso spektaklį TOUT/RIEN (rugsėjo 18-19 d.d.).

Rytas Sakavičius:

(ne)Sutrikusi akmens choreografija

Ką reiškia apsilankyti kito asmens galvoje? Nedažna tai proga, tačiau cirko spektaklis Tout/Rien ją suteikia. Visuomenėje, kompulsyviai vadinančioje bet kokį iš siaurų “normalumo” ribų išeinantį poelgį sutrikimu, sunku būti normaliam. Kūrinio autorius Alex Rouvre ir nebando: jis susikaupęs kabina siūlų rezginį, kurį tuoj pat išardo, jis gėrisi “tekančiomis” grandinėlėmis, jis žaidžia su magnetais. Įpratus, kad cirko pasirodymuose tenka baimintis dėl rizikuojančių artistų, Tout/Rien patvirtina patarlę — išties ramumas yra belgiška savybė. Nors techniniai elementai nėra gniaužiantys kvapą, jie atliekami techniškai nepriekaištingai, ir dėl to žavinčiai. It grandinėlių kriokliuku, scenų eiga plaukia dinamiškai – objektai keičia vienas kitą – visi nedideli ir sutinkami kasdienybėje. Tik scenoje, šviesos ir tamsos kaitos bei magnetų choreografijos dėka, jie tampa mobilūs ir net antropomorfizuoti. Visgi daugiausiai laimi menininkas-personažas, besimėgaujantis elementų vizualumu it pirmą kartą. Stebiu ir jaučiuosi lyg suprasčiau jį — it pats įgavęs “sutrikimą”, leidžiantį stebėti besidauginančius akmenis su pasigerėjimu.

Rūta Sarapė:

Kantrybės išbandymas

Belgų trupės „Modo Grosso“ pasirodymas TOUT / RIEN (liet. Viskas / nieko) pakvietė patirti laiko tėkmę per objektų cirką. Atlikėjas Alexis Rouvre mezga siūlų tinklus, žongliruoja akmenimis, žaidžia su grandinėlėmis, smėliu, metaliniais rutuliais. Atrodo, jog objektai paklūsta atlikėjui, tačiau jų judėjimą lemia ir fizikos dėsniai: inercija, gravitacija. Spektaklio ritmas toks lėtas, kad tampa tikru kantrybės išbandymu. Objektų cirkas sulėtina mūsų įprastą pasirodymo žiūrėjimo tempą – spektaklio dramaturgija kuriama ne per įspūdžių gausą, o per laukimą. Atlikėjas meistriškai žongliruoja ne tik objektais, bet ir publikos dėmesiu. Žiūrovų žvilgsniai krypsta tai šen, tai ten, o kai atrodo, kad scenoje nieko nevyksta, žiūrovams tenka susirasti, ką sekti akimis. Kūrinio autorius subtiliai išbando mūsų gebėjimą stebėti lėtai judančius objektus, verčia laukti, įsižiūrėti. Jei pavyksta priimti pasirodymo tempą, pastebi, kaip eina laikas.

Evelina Kondrotaitė:

Grubiai tariant – viskas arba nieko

Modo Grosso pasirodymas TOUT/RIEN festivalio kontekste išsiskiria statišku, minimalistiniu vaizdu, kuriame kūniškumą keičia daiktų manipuliacija ir iliuzija. Alexis Rouvre scenoje dirba su grandinėmis, siūlais, akmenimis, o iš pirmo žvilgsnio paprasti žaidimai su objektais pamažu įtraukia į vis didesnį laukimą – kas nutiks toliau? Šio pasirodymo prioritetu tampa ne fizinės jėgos demonstracija, o pastangos išlaikyti kontrolę, kai net mažiausias judesys gali išardyti kruopščiai kuriamą pusiausvyrą. Tad šis tikslumas ir sukuria daugiausiai įtampos – atlikėjas sukuria varžančias aplinkybes ir leidžia sau jose išbūti, o žiūrovas tampa paties laukimo dalimi. Grandinėlėmis byranti daiktų eilė ima priminti kasdienybę, kurioje norisi viską išlaikyti savo vietoje, tačiau nuovargis ir nuolatinis skubėjimas galiausiai priverčia viską slysti iš rankų. Šią būseną sustiprina ir scenos spalvos – didžiąją pasirodymo dalį viskas skendi prislopintuose gelsvai ruduose ir pilkuose atspalviuose, tarsi pats pasaulis būtų kiek išblukęs. Todėl paskutinėmis akimirkomis pasikeitus šviesoms ir išryškėjus tikrosioms spalvoms, net staltiesė ar gėlių puokštė staiga tampa pastebimos. Šis paprastas pokytis leidžia kitaip pažvelgti į visą prieš tai matytą vaizdą – kartais užtenka sustoti, kad vėl pamatytum tai, kas visą laiką buvo prieš akis.

Marta Terbetaitė:

Tu ar tave

TOUT | RIEN – tarpdisciplininis šiuolaikinio cirko pasirodymas, kuriame tarpusavyje veikia viena kitą papildančios daiktų ir šviesų manipuliacijos. Objektų veikimas buvo kiek permainingas – jei iš pradžių rodėsi, jog atlikėjas kontroliuoja kompoziciją ir rankose sukamus daiktus, tai pasirodymo dinamikai aštrėjant objektai tarsi ėmė varžyti atlikėją ir įgijo savarankišką veikimą. Performeris verpė, žaidė ir sukiojo metalines grandinėles, kol šios atrodė skystos, manipuliavo magnetais ir akmenimis. Pasirodymo choreografija sukėlė ir lengvą ironiją, nes įprasti, kasdieniai daiktai atgijo dėl to, jog buvo virtuozo rankose, o istorijoje tai buvo naudojama kaip prieš jį veikianti jėga. Tačiau sparčiai besikeičianti kompozicija kūrė jaukias, hipnotizuojančias iliuzijas. Užliūliuotas pradedi pastebėti, kaip metalinės grandinėlės, tarsi paprasta šovusi mintis, pakankamai ilgai sukamos gali pavirsti save išjudinančia gyvate. Ši riba kelia intriguojantį kontrastą tarp atlikėjo manipuliacijos objektais ir šios kontrolės praradimo, kai objektai veikia prieš jį.

„Scenos konTEKSTŲ“ edukacijas veda scenos menų kritikė Ugnė Kačkauskaitė.

Šiuolaikinio cirko festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Festivalio informaciniai partneriai - DELFI ir LRT.