SCENOS KONTEKSTAI: ĮSPŪDŽIAI IŠ KOLEKTIV LAPSO CIRK SPEKTAKLIO QOROQ

QOROQ | Kolektiv Lapso Cirk

Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.

Edukacijų programos „Scenos konTEKSTAI" dalyviai dalinasi savo įžvalgomis apie Kolektiv Lapso Cirk spektaklį QOROQ (rugsėjo 16-17 d.d.).

Marta Terbetaitė:

Pasakojimas apie Du ir minią

Pasišvilpaudamas violončelininkas įžengia ir sukuria komfortišką ir atpažįstamą pasakotojo vaidmenį, užduodamas natą nuoseklaus naratyvo istorijai. Pasakojimo veikėjai akrobatai – vienas savimi pasitikintis, antras naivesnis ir tarsi vis ieškantis kito pritarimo – komunikuoja neverbaliomis išraiškomis, o jų personų savitumas ne tik kuria komiškas situacijas, tačiau ir skatina prisirišti. Rizikingi triukai, atliekami ant palubėje kybančių lentų, veržiasi į auditoriją ir fiziškai, kai lentos įsisiūbuoja į žiūrovų viršugalvius. Įtampa tampa asmeniška, o kai kiekvienas aktas nenuspėjamas ir tarsi pačioje scenoje sutartas, natūraliai vystosi bendrumas tarp akrobatų ir publikos. Tačiau pasirodymo metu išugdytas ryšys ir pasitikėjimas tarp atlikėjų švelnia ranka palydi į galutines jaudulį keliančias scenas. Sudėtingi triukai pasirodymo gale jau atrodo paprasti, kai akrobatai juos atlieka pasipuošę žaismingais vaidmenimis.

Rūta Sarapė:

Pavojingi žaidimai

Scenoje – smėlio dykuma, mediniai rąstai, skamba gyvai atliekama violončelės muzika (atlieka Alexander Agranov). Šioje smėlio dėžėje žaidžia du atlikėjai (Tomáš Vaclavek, Mateo Castelblanco), o jų žaidimai darosi pavojingi. Veiksmas lėtas, tačiau įtampos netrūksta: įdomu, kas nutiks toliau? Artistai atlieka sudėtingus akrobatikos ir balansavimo triukus: lipa ant nestabilių konstrukcijų ir bando išlaikyti balansą net šešių metrų aukštyje. Ir stebina, ir žavi atlikėjų vikrumas, atlikimo meistriškumas. Konstrukcijos nuolat svyruoja, galima pastebėti atlikėjų greitą reakciją, prisitaikymą, judesių koordinaciją. Kritimas – svarbi pasirodymo dalis: anksčiau ar vėliau, atlikdami vieną ar kitą triuką, atlikėjai krenta, tačiau ši, atrodytų, nesėkmė tampa pasakojimo dalimi. Spektaklio pabaigoje menininkai sukonstruoja įspūdingą medžio skulptūrą ir ja užlipa į patį viršų – vėliau Tomáš papasakojo, kad svajojo tapti architektu.

Rytas Sakavičius:

Intymi Jenga

Tarp kūrėjų – toks stiprus akių kontaktas, kad jaučiuosi stebįs romantinį santykį, o ne cirko pasirodymą. Sasha Agranov, violončele akomponuoja veiksmui scenoja ir groja melodijas, kurios savo melodramatiškumu asocijuojasi su romantiniais filmais. Natūralu, betarpiškas pasitikėjimas kolega cirke būtinas, bet dramaturgiškai Tomáš Vaclavek ir Mateo Castelblanco patampa daugiau nei kolegos. Scenoje jie kuria struktūras su lentomis – virtuoziškai balansuoja ant vienos ilgos, iš įvairaus aukščio lentų sustato bokštą, kurį vienas laiko, o kitas lipa iki svaiginančio aukščio tarp scenos prožektorių. It žaistų jenga – atlikėjai pastato konstrukciją ir tuomet stengiasi įveikti pavojingus triukus, prieš struktūrai sugriūnant. Publikos įsitraukimas pavojaus akimirkose girdisi atodūsiuose, bet visgi tai – emocija, o prie jų priprantama. Nepabosta tik intymus atlikėjų santykis – ir galimybė tai stebėti.

Eglė Nešukaitytė:

Ar tau tikrai reikia „wow“?

„Kolektiv Lapso Cirk“ kūrinyje QOROQ pasirenka netradicinį cirkui objektą – medžio sijas, kuriomis balansuojama, kopiama, kuriamos struktūros ir tarsi nuolat žaidžiama. Balansavimo pastangos realios – krentama, prakaituojama, tęsiama toliau. Triukų „choreografijos“ – tarsi iš lėto fokusuojamas objektyvas – smalsiai lauki vystymosi, vaizdas pamažu ryškėja ir įtraukia išieškotu detalumu, o tuomet... nėra pykšt. Nes lėtai fokusuojant, spėju pamatyti, kuris lynas prie ko pririštas ir kas, tikėtina, nukris. Todėl stebiu be įtampos, priimdama patį procesą. Tačiau ar šiuolaikiniame cirke būtinai turi būti nuostabos elementas? Atviras klausimas. Ko tikrai ieškočiau – tai prasmės. Čia labiau radau grožio detales. Bet juk grožyje visada yra prasmės, taip?

Emilija Budrytė:

Švyst

Žiūrovai sėdi ratu. Pasigirsta švilpavimas, kuris priverčia suklusti. Atlikėjas prisėda prie violončelės, kurios garsai lydi, papildo ir kuria nuotaiką viso pasirodymo metu. Tik po trumpos preliudijos išvystame du QOROQ cirko artistus. Pagrindinis juos vienijantis išbandymas - atrasti balansą ir pasiekti konstrukcijos viršų. Menininkų naudojami elementai paprasti, tačiau neįprasti cirko aplinkai. Pagrindinė veikimo terpė yra įvairūs ilgi mediniai strypai ir smėlį primenanti medžiaga. Kiekvienas eksperimentavimas su medžiu, siekiant pasiekti viršų, reikalauja absoliutaus abipusio pasitikėjimo, ištvermės ir balanso išlaikymo. Virtuoziškumas buvo aiškiai pastebimas ne tik fiziniuose sugebėjimuose, bet ir vaidyboje, kurioje buvo galima patikėti kiekviena transliuojama emocija.

Evelina Kondrotaitė:

Nuo žemės neatitrūkus

Kolektiv Lapso Cirk pasirodymas QOROQ paremtas pasitikėjimu, kuris scenoje tampa ne tik tarpusavio santykiu, bet ir nuolatiniu išbandymu. Atlikėjai turi pasikliauti vienas kitu, savo kūnu ir trapiais mediniais konstrukcijų likučiais, o kiekvienas užlipimas, pagavimas ar paleidimas gali baigtis nesėkme. Šią įtampą dar labiau sustiprina tyčinė scenos destrukcija – suyra medinės konstrukcijos, krenta lentų ryšuliai, nutrūksta lynai. Vis dėlto netikėti nutikimai taip organiškai įsilieja į veiksmą, jog ne visada aišku, kas buvo suplanuota, o kas įvyko netyčia. Būtent čia atsiskleidžia atlikėjų meistriškumas: jie ne tik valdo rizikingas situacijas, bet ir leidžia klaidoms atrodyti kaip natūraliai pasirodymo eigai. Gyvai grojamas muzikinis takelis, tiksliai lydintis judesius ir kartais suteikiantis jiems komiškumo, šiek tiek sušvelnina tvyrantį nerimą. Tačiau įtampa niekur nedingsta – ypač tada, kai atlikėjas, paleistas nuo lyno, ima skrieti per sceną tarsi švytuoklė, priversdamas žiūrovą sulaikyti kvėpavimą ar aiktelėti.

Urtė Ignatavičiūtė:

Nepaprastas paprasto balansavimo filmas

Nebūtina būti drąsiausiu scenos menininku ir atlikti neregėtus triukus, kad visiškai įtrauktum ir sužavėtum žiūrovą. „QOROQ“ kūrybinis trejetas jungė balansavimo cirko discipliną kartu su muzikine improvizacija, akomponuojančią scenoje vykstančiam veiksmui. Viso pasirodymo esmė: išlaikyti balansą stovint, sėdint, einant (vienam arba dviese) ant vis sudėtingėjančių rąstinių konstrukcijų. Tačiau labiau nei patys triukai, sužavėjo projekto kinematografiškumas: atmosferinės švilpavimo ir smuiko muzikos apsuptyje išvystame minimalistinę smėlio kopą, kurios centre, kaip obeliskas, stovi pagrindinis pasirodymo rekvizitas - ketursienis dviejų metrų ilgio rąstas. Labiau nei bandymas išsilaikyti ant svyruojančio sunkaus rekvizito, sužavėjo jų sudėtingi prikabinimų mechanizmai ir tiksliai apskaičiuotas lingavimas, kartais gąsdinantis žiūrovus, kartais grėsmingai lekiantis į atlikėją, tačiau nekeliantis realios grėsmės. Tokioje kruopščiai apgalvotoje aplinkoje, kartais pralenkiančioje akrobatinių triukų įspūdį, savo gražiausiom spalvom gali atsiskleisti dažnai nematoma disciplinos esmė - atlikėjo besąlyginis pasitikėjimas vienas kitu.

Emilija Ferdmanaitė:

Santykių furnitūra

QOROQ scena – dviejų žmonių santykių statybų aikštelė, kur iš medinių tašų ir lynų renčiamos ir griaunamos trapios pusiausvyros konstrukcijos. Vaclavekas ir Castelblanco vienas kitam tampa tai atrama, tai atsvara, o cirko technika virsta santykių dramaturgija: kartais komiška, kartais ir pavojinga, kai įsisiūbavęs tašas ima taranuoti ratu susėdusius žiūrovus. Virtuoziškumas čia slypi gebėjime jausti partnerį ir paskirstyti svorį. Gyvai grojantis violončelininkas sušildo šį šiurkštų furnitūros pasaulį, sykiu likdamas tyliu „virvelių tampytoju“: viename epizode lyną su juo tempia visa pirmoji eilė – tiesiogine prasme palaikydama ant tašo balansuojančius artistus. Paskutinėje eilėje ant suolo balansuoju ir aš, laukdama, kada galėsiu nulipti. Dviejų vyrukų matavimasis tašais įgauna falinę potekstę, o spektaklio metafora išsisemia anksčiau, nei baigiasi jos fizinės variacijos.

„Scenos konTEKSTŲ“ edukacijas veda scenos menų kritikė Ugnė Kačkauskaitė.

Šiuolaikinio cirko festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Festivalio informaciniai partneriai - DELFI ir LRT.