Į LIETUVĄ ATVYKSTANTIS SUOMIŲ REŽISIERIUS KALLE NIO: NIEKAS IŠ TIKRŲJŲ NEŽINO, KAS YRA LAIKAS UGNĖ KAČKAUSKAITĖ ŠALTINIS: DELFI
Kalle Nio nuotr.
„Šiais laikais nuobodulys yra reta prabanga“, – sako suomių režisierius, vizualusis menininkas ir iliuzionistas Kalle Nio. Vienas naujausių jo kūrinių „Tempo“ eksperimentuoja su sceniniu laiku – sulėtina jį iki ribos, kuri priverčia žiūrovą susimąstyti, ar tai, ką jis mato, vis dar yra judesys. Čia susilieja iliuzijos technika, choreografija ir poezija. Spektaklį „Tempo“ Lietuvos žiūrovai galės išvysti Vilniuje rugsėjo 19 ir 20 dienomis, šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ metu.
Kai prieš dvi dešimtis metų kūrėjas kartu su bendraminčiais įkūrė trupę „WHS“, cirkas Suomijoje – kaip ir daugelyje Europos šalių – dar buvo laikomas marginalia pramoga, o ne savarankiška meno forma. Per daugiau nei dvidešimt metų kelias nuo triuko iki poetikos tapo pagrindine kūrėjo kryptimi. Kalbėjomės, kai režisierius viešėjo Kipre – ten „Tempo“ tęsė Europos gastrolių turą. „Čia spektaklis rodomas šiuolaikinio šokio kontekste, „Helium“ festivalyje jį pamatysite kaip cirko kūrinį, o kitą mėnesį – lėlių teatro programoje. Viskas priklauso nuo žiūros taško – galite tai vadinti teatru, šokiu, cirku ar magija, kaip tik norite“, – sako Kalle. Kalbamės apie laiką, lėtumą, poeziją ir spektaklį „Tempo“.
Parengė Ugnė Kačkauskaitė
Prieš pradedant kalbėti apie jūsų kūrybą, norėčiau paklausti apie suomiško šiuolaikinio cirko ir jo kelio į meno lauką istoriją. Lietuvoje suomišką šiuolaikinį cirką laikome vienu ryškiausių šios srities pavyzdžių. Kaip jūs pats patyrėte šią kaitą savo šalyje?
Vaikystėje pradėjau nuo fokusų, vėliau perėjau prie žongliravimo. Mano kūrybos šaknys glūdi cirke – tiksliau, iliuzijos mene ir žongliravime. Pirmąjį spektaklį sukūriau 2003 metais, taigi šioje srityje dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų. Tuo metu Suomijoje buvo labai įdomus metas: keli cirko menininkai ieškojo naujų formų ir bandė išplėsti ribas, klausdami, kuo apskritai gali būti cirkas ir ar jis gali tapti meno forma, o ne tik pramoga, kaip ilgą laiką buvo įprasta manyti. Nuo pat pradžių mūsų tikslas buvo pakelti cirką į lygiavertį meno lygmenį – juk jis turi tuos pačius elementus kaip ir bet kuri kita meno rūšis. Kartu su šia scena augau ir aš pats – studijavau dailę.
„Tempo“ į gyvą teatrą atneša kinematografišką estetiką ir manipuliaciją laiku. Esame įpratę, kad magija remiasi greičiu – akimirka, kai žiūrovas nespėja kažko pastebėti. Koks buvo didžiausias iššūkis lėtinant laiką scenoje, kur realybėje jis niekada nesustoja? Kaip išlaikote paslapties jausmą, kai viskas vyksta taip lėtai?
Techniškai tai itin sudėtingas spektaklis, nors scenoje naudojamos technologijos visiškai nematomos – viskas kruopščiai paslėpta. Man tai buvo sunkus ir ilgai trukęs techninio vystymo procesas. Tačiau niekada nenoriu, kad technologija ar magijos priemonės kyšotų išorėje ar kad žiūrovai apie jas galvotų – man svarbu išlaikyti paslaptį. Noriu sužadinti smalsumą, kad publika susitelktų į judesio, situacijos ar emocijos poeziją, o ne bandytų išsiaiškinti, kaip tai padaryta. Esu laimingas, jei žiūrovo galvoje kyla ne tik klausimas „kaip?“, bet ir „kodėl?“.
Kita vertus, nežinau, ar magija iš tiesų priklauso tik nuo greičio. Manau, ji labiau susijusi su laiko pojūčiu ir tuo, kaip valdomas dėmesys. Daugelį metų dirbau iliuzionistu, todėl natūralu, kad mąstau būtent taip – galvoju ne tik apie choreografiją scenoje, bet ir apie pačią situaciją, kurioje atsiduria žiūrovas. Tikiuosi, kad stebėdama šį sulėtintą vyksmą scenoje, publika susimąstys apie patį stebėjimo momentą: šią valandą mes tiesiog žiūrime spektaklį ir nieko daugiau nedarome. Šiais laikais tai reta patirtis – neturime daug progų valandą ramiai sėdėti tamsoje, negalėdami paliesti telefono. Man įdomu sukurti situaciją, kurioje žiūrovas, pripratęs prie nuolatinio informacijos srauto, pats savęs paklaustų: „Ar man nuobodu, ar įdomu?“. Man patinka balansuoti tarp to, kas vienu metu yra ir nuostabu, ir labai lėta. Pažaiskime su nuoboduliu – man atrodo, kad šiandien tai tikra prabanga.
Galima sakyti, kad lėtumą laikote savotišku pasipriešinimu šiandieninei greičio ir produktyvumo kultūrai. Šis darbas atrodo ne tik apie patį laiką, bet ir apie tai, kaip mes jį patiriame. Ar kurdamas spektaklį pats kitaip pradėjote žvelgti į laiką?
Teatras ir scenos menai man yra viena svarbiausių meno formų šiandien – savotiška kontrkultūra viskam, kas vyksta aplinkui. Šiais laikais žmonės fotografuoja net eidami į bažnyčią ar koncertą. O teatras yra viena iš nedaugelio vietų, kur galime drąsiai pasakyti: „Čia fotografuoti draudžiama“. Kaip ir negalima žiūrėti į telefoną ar užsiimti kita veikla. Lieka tik susitelkimas į šią akimirką. Man teatras tapo beveik šventa erdve – jis iš tiesų priešinasi daugeliui kasdienybės perteklinių informacinių srautų.
Iš pradžių mane tiesiog sužavėjo pati laiko paslaptis. Daug skaičiau apie laiko fiziką – pavyzdžiui, Carlo Rovelli, kuris bando suprantamai paaiškinti sudėtingas teorijas, susijusias su laiku, gravitacija ir šiuolaikine fizika. Skaitant tai kartais atrodė beveik kaip mokslinė fantastika – sunkiai suvokiama ir neįtikėtina. Kai pradėjau ieškoti, ką įdomaus galėčiau pasakyti apie laiką, nuvykau pasikalbėti su žinomu Suomijos fizikos profesoriumi, daug rašiusiu šia tema. Paklausiau, kokias knygas jis rekomenduotų. Jo atsakymas mane nustebino: jis patarė neskaityti fizikos vadovėlių, nes jie neatsako į esminį klausimą. Niekas iš tikrųjų nežino, kas yra laikas. Profesorius pasiūlė verčiau skaityti poeziją, nes ji geriau geba priartėti prie šios paslapties. Nusprendžiau, kad tai bus mano kelias. Susisiekiau su poetu Harry Salmenniemi. Jis taip pat buvo daug skaitęs apie laiko filosofiją ir fiziką. Laikas yra tokia didelė paslaptis, kad aš pats apie jį mažai ką suprantu – ir vargu, ar kas nors pasaulyje jį supranta iki galo. Tačiau būtent todėl apie jį taip įdomu mąstyti. Sukurti spektaklį apie tokią neaprėpiamą sąvoką man ir yra esmė: nenoriu nieko mokyti ar apsimesti žinančiu tai, ko nežino kiti. Noriu šią paslaptį naudoti kaip atspirties tašką, aplink kurį galima sukurti, pavyzdžiui, eilėraštį. Galbūt kažkas iš to žiūrovui atsivers, galbūt ne. Kiekvienas spektaklį patiria labai skirtingai – taip ir turi būti.
Kaip tas sulėtėjimas spektaklyje paveikė atlikėjų kūnus? Ar atradote ką nors netikėto apie tai, ką kūnas gali arba ko negali atlikti tokiame lėtume?
Atlikėjams tai labai reiklus spektaklis – po kiekvieno pasirodymo jų kojos, manau, tiesiog dega. Judėti taip lėtai yra tikras fizinis iššūkis. Tačiau mums labai pasisekė, kad dirbame su nuostabiais atlikėjais – Barbara Kanc, Luigi Sardone ir Winstonu Reynoldsu. Visi jie buvo atrinkti asmeniškai, ir esu labai dėkingas už šią patirtį.
Kita svarbi kūrybinė partnerystė – choreografas Fernando Melo, su kuriuo kartu kūrėte „Tempo“. Kiek dramaturgijos šiame darbe gimė iš choreografijos, o kiek – iš magijos ir iliuzijos pasaulio?
Manau, jie puikiai papildo vienas kitą. Iki šio spektaklio su Fernando gyvai nesame susitikę – buvome tik pažįstami iš socialinių tinklų ir žavėjomės vienas kito darbais. Pakviečiau jį, nes jį domina iliuzijos menas. Pirmą kartą gyvai susitikome tik pirmą repeticijų dieną. Tai buvo rizikinga, bet greitai supratome, kad mąstome labai panašiai. Beveik nesiginčijome, mano vizualios idėjos ir jo choreografiniai sumanymai susijungė itin natūraliai – dabar net sunku pasakyti, kur ir kieno idėja gimė pirmiau.
Pats tekstas šiame darbe skamba itin įsimintinai – klausantis jo norisi pasinerti į gilesnius apmąstymus, būtent per jį spektaklyje atsiranda filosofinis sluoksnis. Prie jo dirbote kartu su poetu Harry Salmenniemi. Kiek jame liko vietos paties autoriaus balsui, o kiek – jūsų inicijuotai bendrai kūrybinei krypčiai?
Tai buvo daugiasluoksnis procesas. Su Harry tekstą pradėjome rašyti kelerius metus prieš premjerą. Tačiau kai prisijungė choreografas Fernando, supratome, kad magijos technika ir fizikos dėsniai primeta savo apribojimus – gražus sceninis vaizdas ne visada derėjo su parašytu žodžiu. Harry buvo neįtikėtinai lankstus: jis nuolat perrašydavo tekstą iš naujo, prisitaikydamas prie to, kas gimdavo choreografijoje. Tai buvo visiškai atviras, nuolat kintantis procesas, bet taip, galutinis rezultatas išlaikė gilų filosofinį sluoksnį.
Jūsų darbai dažnai balansuoja tarp tikrovės ir iliuzijos, o šiandien ši riba atrodo nestabilesnė nei bet kada anksčiau. Kaip manote, ar magija, ypač iliuzijos menas, šiandien įgauna kitokią reikšmę nei prieš dešimt ar dvidešimt metų?
Laikai keičiasi, ir magija tai tikrai jaučia – čia esama ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Pažvelgę į magijos istoriją pamatytume, kad kai tik laikai tampa neaiškūs – per ekonomines krizes, karus ar kitus sunkmečius – magija dažnai išgyvena pakilimą. Šiandien vyksta kažkas panašaus: pasauliui esant tokioje chaotiškoje būsenoje, magija yra populiaresnė nei bet kada anksčiau. Žmonės nori atrasti kažką nerealaus.
Manau, tikroji magijos jėga slypi tame, kad ji sukuria situaciją, kurioje pajunti, jog beveik viskas įmanoma – kad šiame pasaulyje gali būti kažkas daugiau nei tai, ką matome. Tokia patirtis suteikia vilties, kurios šiandien žmonės labai ieško. Tikiuosi, kad mūsų spektaklio metu žiūrovai pajunta, jog teatro erdvėje gravitacija ir laikas neegzistuoja, kad čia gali nutikti bet kas. Nenoriu nieko įrodyti ar mesti iššūkio – noriu tiesiog pakviesti žmones į erdvę, kurioje egzistuoja sapniška realybė. Norėčiau, kad jie nebandytų iš karto ieškoti atsakymo, kaip visa tai padaryta. Jei pajuntate nuostabą, pabandykite ją priimti ir ja pasimėgauti – tai reta būsena mūsų gyvenime. Vaikystėje pasaulis atrodo stebuklingas, nuostaba yra natūrali mūsų būsena. Tačiau augdami ją patiriame vis rečiau. Norėčiau tikėti, kad žmonės gali ją vėl atrasti šiame spektaklyje.
Jūsų kūryboje technologijos niekada neatrodo kaip vien techninis demonstravimas. Kaip balansuojate tarp techninio tikslumo ir sceninės poezijos? Ar magijos technika kada nors ima diktuoti dramaturgiją, o ne atvirkščiai?
Magijos technologijos atveria man labai daug galimybių – galiu daryti dalykus, kurių kitaip negalėčiau įgyvendinti. Tai man labai svarbu. Tačiau nenoriu, kad technologijos apsunkintų spektaklį ar taptų pagrindiniu jo objektu. Man įdomu kurti tai, kas atrodo neįmanoma, nes tai atveria kelią į emociją, kurią vien teatru ar šokiu kartais būtų daug sunkiau sužadinti.
Mane labai domina skirtingi tikrovės lygmenys. Teatre esame tam tikroje „savanoriško netikėjimo“ būsenoje – matome scenoje vykstančią istoriją, tačiau nė akimirkai netikime, kad tai vyksta iš tikrųjų, ir mums to tikrumo nereikia. Cirke viskas veikia priešingai. Matome kažką, kas kelia grėsmę gyvybei. Ir tai ne iliuzija – cirko artistams iš tiesų gresia realus pavojus, kartais įvyksta skaudžių nelaimių. Tačiau žiūrovai vis tiek iki galo tuo netiki – pasąmoningai galvojame: „jie juk nerizikuotų, jei tai būtų tikrai mirtina“, todėl viskas atrodo lengva. Cirkas tam tikra prasme yra teatro priešingybė. O magija yra kažkur tarp šių dviejų tikrovių: žinome, kad iliuzionistas nėra burtininkas, bet pamatę kažką, kam neturime paaiškinimo, sutrinkame, kuo tikėti. Man labai įdomu žaisti su šiais skirtingais tikrovės lygmenimis – kartais esame teatrinėje tikrovėje, kartais pereiname į magijos erdvę. Būtent technologijos leidžia tai daryti. Tačiau mane labiausiai domina ne pati technika, o tai, ką su ja galima sukurti.
Tai labai rezonuoja su šiais laikais ir geopolitiniais pasaulio įvykiais – kartais atrodo, kad nebeįmanoma tikėti tuo, ką matome, tačiau tie patys keisti ir nepaprasti dalykai vis dėlto vyksta realybėje. Riba tarp tikrovės ir magijos tarsi ištirpsta – ir būtent tai ypač justi spektaklyje „Tempo“. Ar jums svarbu į kūrybinį procesą įtraukti socialines ar politines temas? Koks apskritai jūsų santykis su šiais klausimais meno kūrinyje?
Nenoriu, kad mano spektakliai taptų vieta, kurioje bandau ką nors mokyti ar deklaruoti savo požiūrį. Man patinka išlaikyti kūrinius poetiniame lygmenyje – pateikti tam tikrus fragmentus, o žiūrovui leisti pačiam susidėlioti savo interpretaciją. Nenoriu, kad kūriniai būtų sąmoningai sunkiai suprantami, tačiau noriu, kad jie veiktų kaip, pavyzdžiui, eilėraštis. Mano mėgstamiausi eilėraščiai yra tokie, kurių prasmės negalėčiau paprastai paaiškinti žodžiais, bet vis tiek aiškiai jaučiu, ką jie reiškia. Tą prasmę atskleidžia pats eilėraštis – ir kiekvieną kartą jį perskaitęs gali atrasti kažką naujo. „Tempo“ galima suprasti ir kaip politinį kūrinį, bet galima į jį žiūrėti ir visiškai kitaip. Interpretacija priklauso nuo žiūrovo, ir aš jam palieku atsakomybę pačiam nuspręsti, ką šis kūrinys reiškia. Žinoma, nesu apolitiškas žmogus. Tačiau menas, kuris pernelyg agresyviai primeta savo pažiūras, nėra tai, ką norėčiau kurti ar matyti. Manau, turi būti priežastis, kodėl einame į teatrą. Jei norime pateikti faktus, tam yra kur kas paprastesnių priemonių – pavyzdžiui, literatūra ar žurnalistika. Mano tikslas scenoje yra ne primesti savo požiūrį, o suteikti žiūrovui erdvės ir laiko pačiam pagalvoti, ką tai jam reiškia.
Kas šiuo metu formuoja arba įkvepia jūsų, kaip kūrėjo, meninę kalbą?
Šiuo metu vis daugiau galvoju apie scenos meno gyvumą. Ankstesniuose darbuose dažnai naudojau vaizdo projekcijas – tai buvo vienas stipriausių mano kūrybos įrankių. Tačiau kurdamas „Tempo“ sąmoningai atsisakiau projekcijų, nes norėjau, kad viskas scenoje būtų tikrai gyva – be iš anksto įrašyto turinio ar ekranų. Juk ir taip labai daug laiko praleidžiame prie ekranų.
Šiuo metu kuriant naują darbą mane įkvepia klausimas: kas liktų, jei neturėčiau įprastų teatro sąlygų ir priemonių? Dauguma mano ankstesnių darbų remiasi teatro šviesomis, pakabinimo sistemomis, vaizdo technologijomis ir garsu. Man atrodo labai įkvepianti mintis pačiam sau nustatyti apribojimus. Šiam naujam darbui bandau sukurti kažką, ką galėčiau parodyti bet kur; kūrinį, kuris nepriklausytų nuo šviesų, projekcijų ar sudėtingų teatro technologijų. Bandau atrasti savo darbo esmę – ką galiu padaryti, kai apriboju daugumą įprastų priemonių. Tiesą sakant, šiek tiek bijau, nes nežinau, kas iš to išeis. Vis dėlto manau, kad menininkui sveika stumti save į nepatogią ir sudėtingą teritoriją – dažniausiai būtent ten atsiranda kažkas įdomaus.
Pabaigai: ką norėtumėte pasakyti lietuvių žiūrovams apie artėjantį „Tempo“ susitikimą?
Geriausia čia ateiti atvira širdimi ir be išankstinių lūkesčių – kuo mažiau jų turėsite, tuo stipresnį įspūdį paliks pasirodymas. Jei tikėsitės klasikinio teatro, tradicinio magijos šou ar įprasto šokio, galite nustebti. Pavyzdžiui, choreografija „Tempo“ spektaklyje apima ne tik judančius kūnus, bet ir dekoracijas ar net baldus. Tai vizualaus meno mišinys, kurio nereikia sprausti į jokius rėmus. Tiesiog atverkite akis bei širdį ir leiskitės į šią patirtį.
