Konstantin Kosovec, Elena Kosovec, Izabelė Kuzelytės, Monikos Šerstabojevaitės projektas - inTENSE

inTENSE - šiuolaikinio cirko spektaklis, kurio idėja paremta "tensegrity" (liet. - įtampos vientisumo) principu. Šio kūrybinio proceso metu kūrėjai gilinasi į įtampos, suspaudimo, lankstumo sąvokų tyrinėjimą, viena linija sujungia cirką, judesį, architektūrą ir žmogaus anatomiją. Pastatą, žmogaus kūną, visuomenę ar bet kurią kitą struktūrą galima nagrinėti iš skirtingų perspektyvų pasitelkiant tuos pačius analizės metodus. Nagrinėjant pačią struktūros sampratą mikro- ir makroskopiniais mastais randame panašius dėsningumus iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusiuose reiškiniuose. Šiuolaikinis cirkas žengia į priekį ir ištrina ribas ne tik tarp meno sričių, bet ir tarp meno ir mokslo, meno ir politikos, meno ir taikomųjų veiklų bei kitų žmogaus gyvenimo sričių. Norint pilnai perprasti kūrybinio tyrimo objektą kūrėjai žiūri į ji per skirtingas prizmes, taip kuriant daugiasluoksnę ir prasmingą meninę reiškinio interpretaciją. Spektaklio kūrimo metu autoriai semiasi įkvėpimo iš R. Buckminster Fuller filosofijos ir architektūros darbų bei psichodelinio ir siurrealistinio meno žanro dailininko Jean Giraud, kitaip dar žinomo kaip “Moebius”, siekdami atrasti savitos kūrinio estetikos. Pasitelkdami šiuolaikinio cirko įgūdžius kūrėjai suteikia futuristinėms scenos konstrukcijoms gyvybės, paslankumo ir trapumo, tuo pačiu kurdami organiškų kūnų ir griežtų linijų kontrastą, balansą tarp organikos ir metalo, įtampos ir laisvės, balanso ir chaoso. Pradėję nuo teorinių, su kasdieniu gyvenimu nesusijusių hipotezių kūrėjai spektaklio metu prieis ir kartu su žiūrovu tirs tokius opius klausimus kaip kova už valdžią, jėgos ir silpnumo sąvokas, visuomenės kaip sistemos balansą ir kiekvieno individo laisvę ir atsakomybę kurti tokią ateitį, kokia jis tiki.

Kęsto Matusevičius (Kanta Company) projektas - PRELUDE

Ar esi susidūręs su scenos baime, kai išsikeli sau per aukštus lūkesčius, o vos pradėjus pasirodymą žodžiai stringa gerklėje, technika neveikia, o visi daiktai, rodos krenta iš rankų? Jei atsakei “taip”, vadinasi, suprasi, kaip jaučiasi pagrindinis būsimo šiuolaikinio cirko spektaklio “Prelude” aktorius - klounas Liudas. Įvairiais būdais bandydamas atitolinti pasirodymo pradžią Liudas atsiduria virtinėje savo paties sukeltų komiškų situacijų, tačiau pagrindinė intriga išlieka - ar spektaklis prasidės?

Aleksandro Lemperto, Simono Nekrošiaus projektas - SUSISKAIDYMO SISTEMOS

Rezidencijos metu kūrėjai Aleksandras Lempertas ir Simonas Nekrošius tirs technines, estetines bei konceptualias metodikas, skirtas jungti šiuolaikinį cirką su video menu.
Tyrimo pagrindas – sąveika tarp gyvo judesio ir jo kopijų, atsikartojančių video ekrane. Naudodami įvairius gyvo filmavimo metodus ir video efektus, kursime ''koliažą'' tarp žongliravimo ir jo video atvaizdo. Sujungus judesį ir jo skaitmeninį atvaizdą, kuriamas naujas, ''hibridinis'' žongliravimo gestų žodynas.
Konceptualiai tyrimas siejasi su rizomos sąvoka. Filosofai Gilles Deleuze ir Félix Guattari terminą „rizomatinis“ vartojo kaip priešpriešą klasikinių hierarchinių stuktūrų sąvokai nusakyti. Kitaip nei griežtai fiksuota ašinė struktūra, rizoma nusako potencialią begalybę, kuri gali įgyti įvairių konfigūracijų, plėtotis bet kuria kryptimi. Žonglieriaus šokis su skaitmeniniais atspindžiais yra nuoroda į decentralizuotą, rizomatinį "aš", kurianti nesibaigiantį pokalbį tarp įvairių savo aspektų.

Lauros Kutkaitės, Kristinos Mortos Paškevičiūtės projektas - TREMOLO

Spektaklis bus kuriamas moters kūno pažinimo, seksualinės sveikatos, savivertės temomis per pagrindinę - seksualinio malonumo - prizmę. Pavadinimui parinktas muzikinis terminas „tremolo“ reiškia virpėjimą, kurį gali sukelti ne tik malonumas, bet ir baimė būti moterimi, neatitikti visuomenės standartų, neįgyvendinti artimųjų bei visuomenės lūkesčių, kurių, atrodo, kasdieniame gyvenime nebepastebime. Spektaklio forma - performatyvi paskaita su dokumentinėmis žmonių, save identifikuojančių kaip moteris, istorijomis.

Režisierė Laura Kutkaitė sistemingai analizuoja žmogaus teisių, moters padėties visuomenėje, nusikaltimų prieš moteris, mizoginijos priežasčių temas, šis darbas bus nuosekli jos tyrimų tąsa.

Gabrielės Penčylaitės projektas - NULIS

Tai įtraukus mono spektaklio eskizas, kurio centre - senas bufonas, vardu Nulis, kvestionuojantis tiesą ir Dievo buvimą. Iš dalies Nulis yra mizantropas, kuris tiesiogiai bendraudamas su publika ir veikdamas scenoje - savo žaidimų aikštelėje - žaidžia su žiūrovais, iš jų šaiposi, parodijuoja visuomenės stigmas. Mes nežinom, Nulis yra jis ar ji, bet suprantame, kad jame telpa visuomenės, mūsų šešėliai, kuriuos pamatome per Nulį. Darbo idėja gimė pasirinkta domintis asmenybės poliariškumo, analitinės psichologijos (archetipų) temomis bei keliant klausimą, kokios priemonės, būdai gali padėti kurti bufono personažą, svarstant, kad archetipai gali būti tas raktas. Spektaklio eskize susijungia bufonada, fizinis teatras, šiuolaikinis šokis ir vizualusis menas - pačios menininkės kurtos iliustracijos.

Grėtės Vosyliūtės, Dmitrijaus Andrušaneco projektas -  SANDPAPER 

Tai judesio spektaklis, kuriame tyrinėjama (ne)saugumo būsena. Inspiruoti vidinių potyrių, dviejų kartų menininkai nagrinėja įvairius aspektus, kuriančius ir griaunančius saugumo jausmą. Kūrybinio proceso metu šokėjai kvestionuoja ką jiems reiškia saugumas, kada jaučiasi saugiai, kokie daiktai, situacijos, aplinkybės leidžia pasijusti (ne)saugiu. Ar banko sąskaitoje pinigų suma artėjanti prie nulio verčia jaustis nejaukiai? Ar tai viešoje vietoje dėvimas nepatogus drabužis? Kaip tamsoje rasti kelią link lovos neatsitrenkus, kai akiniai guli kitame kambario gale? Kaip dėl emocinio skausmo, kuris pakerta visą fizinio kūno būklę?