OKT / Vilniaus miesto teatras pristato:

Maksimas Gorkis

DUGNE

Vieno veiksmo spektaklis. Trukmė - 70 min.

Režisierius – Oskaras Koršunovas

Scenografija – Oskaras Koršunovas, Dainius Liškevičius

Muzika – Antanas Jasenka

Kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė

Vaidina: – Jonas Verseckas, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Julius Žalakevičius, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Giedrius Savickas, Tomas Žaibus, Rytis Saladžius, Kirilas Glušajevas

Premjera - 2010 spalio 22 d.

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Dugne“ – tai laboratorija, kurioje bandomieji esame mes patys. Ją pradėjome kurti jau statydami „Hamletą“. Tai buvo pirmasis mūsų teatro spektaklis, kai galvojome ne apie rezultatą, o siekėme išmėginti, surasti save, prieiti tokį aktorinį organiškumą, kai aktorius kuria personažą, tačiau nepraranda tikroviškumo, lieka savimi. M. Gorkio tekstas tampa aktualus tik tuomet, kai aktorius sugeba personažą išauginti savo dirvoje, kai kurdamas jį remiasi savo patirtimi. Tai ir yra didžiausias laboratorijos tikslas. Būtent ta aktoriaus asmenybės ir kuriamo kito, jam svetimo personažo sankirta. Tam pasirinkome ir specialią erdvę, atsisakėmė pjesės siužeto ir istorijos.

„Dugne“ aktoriai fiziškai taip pat labai priartėjo prie žiūrovo. „Hamlete“ aktorius buvo pasodintas prie veidrodžio, kuriame išvydo nebe save, o tas kitas jį trikdė ir neleido meluoti, o čia mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira.

Tokį spektaklį kurti mane padrąsino ir pastūmėjo dalinė „Dugne“ nesėkmė Oslo nacionaliniame dramos teatre. Ten didžioji teatro scena, epochos atkūrimas, tam tikras demonstratyvumas sukliudė iš tikrųjų atverti tą žmogiškumą, apie kurį kalba M. Gorkis.“

„Tai, ką matėme tądien, regėjosi kaip savotiškas teatro stebuklas, sutapęs su bendra kultūros žmonių savijauta. Visų pirma, Oskaras Koršunovas „ištirpo aktoriuose“ – jokio režisūros „rodymosi“ per

vizualius-konceptualius ženklus. Režisieriaus, mėgusio raiškų teatrališkumą, žaidimą kultūros ženklais, metamorfozė. Antra, aktorių partnerystė. Pusę karalystės (kol kas – menamos, bet pabarstytos) galėčiau atiduoti už tikslią, kibią aktorių sąveiką, įsiklausymą, vienas kito matymą. Veiksmingo žodžio, jautrios reakcijos į partnerį, organiško aktoriaus egzistavimo kamerinėje erdvėje magija. Ansambliškumas ir sykiu puikiai išreikšti monologai.“

Ridas Viskauskas, „Gruodžio čiūžtelėjimai“, Literatūra ir menas, 2010 01 08