Maurícia Neves 

Choreografė ir šokėja Maurícia Barreira Neves spektaklį kuria su jungtine Portugalijos ir Lietuvos komanda: Beatriz Dias, Vera Martins, Daina Pupkevičiūte, Greta Grinevičiute ir Rūta Butkus. "Anesthetize" – tai abstraktus eksperimentas apie anestezijos idėją. Gilinimuisi į snūduriavimo ir virtimo zombiu būsenas kūrėjos pasitelkia priešingybę – antrąją feminizmo bangą ir pankų judėjimą, atgaivinusius aptingusią visuomenę 8-ajame dešimtmetyje.

Jonas&Lander 

Kūrybinė komanda: Jonas Emanuel Silva Lopes, Lander Patrick De Andrade, Ana Cristina Vaz Da Gloria, Mathilde Aline Bonicel, Lewis Gillon Seivwright. Įkvėptas dailininko Hieronymous Bosch darbų, vaikinų duetas kuria erdvę, kurioje kartu veikia šokėjai ir robotai. Jie šoka, bučiuojasi, įsakinėja ir paklūsta. Žmonėms ir robotams atliekant sau nebūdingus veiksmus, analizuojamos kiekvieno iš būtybių ypatumų ribos. Spektaklio pavadinimas „Lento e Largo“ reiškią specifinį, liūdesiu persmelktą klasikinės muzikos pobūdį, kurio akcentai spektaklyje nulemia veiksmą ir choreografiją, persikeliančią ir už scenos ribų.

Monika Neverauskaitė 

Prancūzijos cirko mokykloje "Lido" mokslus baigusi Monika, pasivadinusi Soloneviena, kuria solinį darbą su savo cirko disciplina - Cyr’o lanku - ir kviečia į eskizo "Haris 3-iasis" pristatymą. Cirkas, šiuolaikinis cirkas, iš visų meno šakų turbūt labiausiai išsiskiria rizikos faktoriumi. Šiame darbe rizika yra vienas iš svarbiausių elementų, kuris jaučiamas visos istorijos metu. Kaip dažnai mes rizikuojame? Ar tik kažką praradę suprantame, kaip svarbu tai buvo? "Haris 3-iasis" -  Haris yra draugas. Labai geras draugas. Kiekvienas iš mūsų po tokį turime, tik turbūt vadiname jį kitokiu vardu. Jis gali tavęs išklausyti, niekada nesiginčija su tavimi, gali tiesiog būti su tavimi. Bet jis taip pat gali ir sudužti. Lygiai taip, kaip ir mes visi. Istorija apie vienatvę ir trapumą. Vienatvę, kai pradedi pats sau kurti savo įsivaizduojamą pasaulį. Kai pradedi tikėti dalykais, kurie tik tu žinai, kad egzistuoja. Kad nesijaustum toks vienišas. Trapumą, kurį kiekvienas iš mūsų turime, bet kas išdrįsta jį parodyti? Būti stipriam savo trapumu. Šiuolaikinio cirko disciplina, Cyr’o ratas ir... kiaušiniai. Žaidžiame. Ant tų pačių grindų, tame pačiame plote. Tik kaip toli tas žaidimas gali nueiti?

Avidan Ben Giat 

Šokėjas ir choreografas Avidan Ben Giat kviečia į dirbtuves, paremtas naujausiu jo kūriniu "School for the Blind". Tai kvietimas tyrinėti beribes mūsų kūno ir proto galimybes, atpažinti savo ribas ir rasti būdus joms peržengti. Dalyviai turės galimybę tapti projekto "School for the Blind" tyrimo dalimi ir eksperimentuoti su savo idėjomis per improvizacijos ir technikos treniruotes bei užduotis.

Lukas Karvelis

Lukas Karvelis yra dirbęs su žymiais choreografais, tokiais kaip Marina Mascarell, Jiri Kylianas, Antoninas Comestazas ir kiti, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiulrionio menų mokykloje, o vėliau - "Codarts" menų universitete Nyderlanduose. Menų spaustuvės rezidencijoje Lukas dirba su projektu, kurį šiemet pristatys Naujojo Baltijos Šokio programoje. "Blank Spots" (liet. „Tuščios dėmės“) – monospektaklis, nagrinėjantis asmeninio ir kolektyvinio identitetų ryšį, jų kaitą greitame ir dinamiškame šiandienos pasaulyje. Dvi spektaklio dalys supriešina alter ego Trišos pasirodymą ir visiems atpažįstamus lietuviškumą simbolizuojančius atributus. Pirmojoje spektaklio dalyje pasirodanti Triša – vulgari, ekstravagantiška būtybė, laisvai žongliruojanti iššaukiančiais įvaizdžiais ir vis save (per)kurianti. Hiperbolizuotas Trišos personažas atskleidžia asmeninio identiteto takumą ir nuolatinį atsinaujinimą.

Mardulier and Deprez 

Michiel Deprez ir Ruben Mardulier – šiuolaikinio cirko ir performanso menininkai iš Belgijos ir Nyderlandų, pirmąją pažintį su Lietuvos sostine patiriantys tarptautinių rezidencijų programos Menų spaustuvėje metu. Du jauni kūrėjai mokėsi profesionalios akrobatikos ir žongliravimo, o šiuo metu kuria judesio ir performanso lauke ir savo eksperimentuose kaip mediją išnaudoja išmaniuosius telefonus, internetą, savo pačių kūnus, judantį vaizdą, garso įrašą, performansą, cirką, šokį ir teatrą. Dviems savaitėms šis duetas įsikėlė į studiją Menų spaustuvėje tam, kad atsivertų patiems įvairiausiems įkvėpimo šaltiniams, o vėliau kvies žiūrovus savo akimis išvysti kūrybinio proceso rezultatą.

Emile Pineault, John Simon Wiborn 

Tarptautinių rezidencijų programoje dalyvauja cirko menininkai Emile Pineault ir Simon Wiborn. Baigę cirko mokyklas Monrealyje, Kanadoje ir Stokholme, Švedijoje atlikėjai turi ilgametę patirtį kaip akrobatai, tačiau šiandien jie kuria choreografijos lauke. Judesyje naudodami savo impulsus ir jusles, jie trina ribas tarp akrobatikos ir šokio, jungia skirtingus žanrus, griaudami egzistuojančius kodus ir ieškodami, kaip peržengti savo pačių limitus. Emile ir Simon tarptautinėse rezidencijose vysto šokio projektą „Galios anatomija“ (Anatomy of Power) apie santykį tarp kūno, galios ir intymumo. Atlikdami kūno metamorfozes, jie tyrinėja transformaciją, pasidavimą ar manipuliaciją. Iš savo kūnų jie reikalauja maksimalaus fiziškumo - juos perkreipia, mėto, traiško, sujungia ir išskiria. „Galios anatomijoje“ du individai susilieja į vieningą visumą, kurioje galynėjasi žmogus ir gyvūnas, pasyvus ir aktyvus, moteriškas ir vyriškas, vertikalus ir horizontalus, primityvus ir civilizuotas būviai. Šiame kūrinyje menininkai klausia, kas mus susieja ir kas išskiria, kurdami jausmingą ir agresyvų santykį tarp dviejų kūnų.

Vera Tussing 

Choreografė Vera Tussing, rezidencijose ji atliks tyrimą šokio projektui Tactile Quartet(s). Savo kūryboje Vera Tussing tyrinėja žiūrovo ir atlikėjo santykį, pasinaudodama žmogiškaisiais pojūčiais. Šiame projekte Vera Tussing kartu su styginių kvartetu Quatour MP4 ir keturiais šokėjais kurs žaismingą judesio ir garso patirtį: ji tyrinėja, kas būtų, jei į styginių kvarteto atliekamus judesius pažvelgtume kaip į choreografiją ir šoktume kartu? Keturi muzikantai atlieka Franzo Schuberto, Antono Dvorako, Florence Price ir šiuolaikinių autorių Georgo Friedricho Haaso, Caroline Shaw kūrinių ištraukas. Viskas prasideda nuo prisilietimo - strykas ant stygos, ranka ant peties, garsas ant odos. Šokėjai atsiduria tarp muzikos ir lytėjimo, judėdami pagal tai, ką jaučia, regi ir girdi. Kai šokis ir muzika persipina, žiūrovai kviečiami prisijungti ir paduoti savo ranką.

Ula Liagaitė, Marianne Tuckman, Marcelo Schmitter, Bartė Liagaitė 

Berlyne ir Lietuvoje gyvenančius ir kuriančius Bartę Liagaitę, Ulą Liagaitę, Marcelo Schmittner ir Marianne Tuckman, kurie pristatys savo tyrimo procesą YOU SAID QUICK MARCH, WE DID A QUICK WALTZ. "Tam, kad gautum tai, ko labiausiai trokšti (beveik visuomet – savo devynis brolius), lietuvių liaudies pasakoje turi pereiti gūdžiausią girią, atrasti burtus, paprašyti vėjų, paukščių ir debesų pagalbos, tačiau tikrame gyvenime viskas, kas mums belieka – žygiavimas eisenose ir protestuose. Viena dieną savo tyrimą pradėjome nuo klausimo: kodėl žygiuojame? Techno marching reiškinys Berlyno reivuose, moksleivių protestai už geresnį išsilavinimą Čilėje ir priverstinis žygiavimas Sovietų sąjungos galią demonstruojančiuose paraduose – apie visa tai galvodami visi keturi pasijutome pasmerkti žygiuoti. Šiame darbe ieškome spontaniškumo, atsitiktinumų ir galimybės klysti pačioje žygiavimo struktūroje. Kviečiame pasivaikščioti instaliacijos eskize, kuriame mūsų tyrimo procesas (įskaitant jo klaidas) yra atviras jūsų patyrimui. Ar atiduotum savo magiškas pupas, kad sustabdytum klimato kaitą? O savo kairįjį smilių? O savo naujagimį?"

Grėtė Šmitaitė, Jokūbas Nosovas, Sunayana Shetty

Rezidencijos metu choreografės Sunayana Shetty ir Grėtė Šmitaitė bei šokėjas Jokūbas Nosovas dirbs su šokiu kaip šiluma, kuri sklinda. Darbo "Shy palms" finalinę versiją planuojama pristatyti 2019 m. spalį III-iajame Kauno forte - erdvėje, kuri iš prigimties yra šalta.

Aloun Marchal 

Improvizacijos menininkas, šokėjas ir choreografas Aloun Marchal gyvena ir kuria Geteborge (Švedija) bei Paryžiuje (Prancūzija). Jis keturių šokėjų komanda rezidencijos metu vysto šokio ir garso spektaklį "SonoR". Kūrybinis menininkų tyrimas siekia nagrinėti vieno artisto ar kolektyvo sceninės tapatybės perkūrimą, tam pasitelkiant kūną ir garsą. Pasirodymo garsovaizdžius gyvai kuria patys šokėjai, tam pasitelkdami vien savo balsus ir belaidžius mikrofonus. "SonoR" balansuoja tarp šiuolaikinio šokio pasirodymo ir koncerto, kurio pagrindu virsta absurdu besiremiantis sceninis vyksmas.