Viktorija Roževič: (Su)jungiantis žvilgsnis

Savaitę prieš Vilniaus 700 gimtadienį sostinėje įvyko savotiška šventės pradžia – miestą džiugino Menų spaustuvės organizuojamas festivalis KITOKS skirtas vaikams ir jaunimui, savo turtingoje programoje turėjęs svečių iš užsienio bei dalyvių iš Lietuvos.

Šių metų festivalio šūkis – įkvepiančios jungtys – pakvietė jaunuosius žiūrovus (ir suaugusiuosius) jų ieškoti pačiais įvairiausiais būdais, įtraukiant ir užburiant scenos magija, kurios dėka ribos tarp atlikėjo ir žiūrovo išnyksta, stebėtojas tampa neatsiejama pasirodymo dalimi. Spektaklių metų kūrėjai kvietė kiek pristabdyti neišvengiamai greitai bėgantį laiką ir grįžti į pasakų pasaulį, pasinerti į herojų nuotykius ar staiga vėl atsidurti mokyklos suole ir išgyventi pirmosios meilės kvaitulį. Scenoje neliko nepaliestos ir gamtos saugojimo temos, bendrystės ir palaikymo svarba besiformuojančiai asmenybei, kuriamų ir puoselėjimų ryšių trapumas. Ir vis tik visoje šioje temų įvairovėje ryškėjo viską jungiantis elementas, kuris savo didžiausią potencialą išpildo pasitelkiant teatro kalbą – tai žvilgsnis ir jo dėka kuriamas gilus ryšys tarp žiūrovo ir atlikėjo.

Šią jungtį jau pirmąją festivalio dieną narstė svečiai iš Belgijos. BRONKS theatre trupės sukurtas “The happy few” (liet. „Keli laimingi“) performansas, trukęs kiek daugiau nei valandą su puse, sugebėjo priversti įsijausti, juoktis, suraukti antakius ar nenorom pripažinti, kad dalis to personažo, taip staiga aktorių dėka atsidūrusio scenoje, yra ir dalis manęs. Pradžioje spektaklio į žiūrovą įsmeigti penkių aktorių žvilgsniai, lyg ko ieškodami, slenka nuo veido prie veido. Galiausiai radę ima transformuotis, palikus pradinę būseną, drabužius, peruką jie prieš akis keičiasi į pačius įvairiausius personažus, tipus, charakterius ir lytis. Nuolatinis žvilgsnis, nukreiptas į žiūrovą sukuria jausmą lyg įkvėpimas visiems personažams ir ateina iš publikoje atrastų detalių. Atviras ir greitas, provokuojantis ir įtraukiantis, stereotipų pripildytas pasirodymas nupiešė visuomenės paveikslą, pasirinkimų įvairiaspalvę paletę, kurios gausybėje ryškėjo ir pavadinimo esmė: tai „mes“, tie keli laimingi, turintys visas galimybes tapti kuo tik norime, būti kuo norime, keisti savo kuriamą personažą jei tik to užsimanome.

Panašaus amžiaus žiūrovams skirtas lietuvių kūrybinės komandos spektaklis „Gyvuliai“ (Rež. Goda Simonaitytė) savo ryškia kalba bei aktorių intensyviu žvilgsniu nukreiptu į publiką, tarytum būtume dienoraščio lapai, pasakojo apie stiprius jauno žmogaus išgyvenimus. Atvira ir gyva interpretacija nepastebimai greitai įtraukia ir nė pats nesupranti kaip atminties gilumoje išnyra asmeniniai patyrimai: pirmoji meilė, pirmos tikros ir tvirtos draugystės, už kurias galėtum galvą padėti, iš bet kokios bėdos draugą išvaduoti; santykiai su tėvais ir mokytojais, kurie kartais gali būti tokie žiaurūs dėl savo nejautrumo. Scenoje atkuriama situacija, rodos, visai paprasta, sutinkama kiekvienos mokyklos koridoriuose ir klasėse, bet kartu ir labai universali. Ji kviečia permąstyti kas yra teisinga, koks trapus yra paauglio vidus ir koks nepaprastai svarbus yra šis laikotarpis, kurio metu formuojasi ateities žmogus, kokios vertybės jam bus svarbiausios ir kokius sprendimus jis priims ribinėse situacijose. Tai tik pabrėžia kokia didelę atsakomybę mes, suaugusieji, nešame ir kokiu pavyzdžiu padedame augti jaunajai kartai.

Kiti du spektakliai, kurie priešingai nuo ankstesniųjų vietoj žodžių žiūrovams kalbėjo kūno kalba, sukūrė dar kiek kitokį santykį su publika. Bežodis teatras užleidžia erdvę kitokiam spektaklio skaitymui: prasmes kuria ne išartikuliuotas aktorių monologas ar dialogas, o pajutimas jų kūno kalbos, akių žvilgsnio, mažų detalių. Štai tokiu teatru džiugino paskutinių dviejų festivalio „Kitoks“ dienų dalyviai. Svečiai iš Šveicarijos spektakliu „Hocus pocus“ (choreografas Philippe Saire) sukūrė pilną netikėtumų reginį. Jo metu juoda scenos erdvė tapo stebuklinga, beveik magiška pasakų vieta. Tobulai tikslūs dviejų atlikėjų kūno judesiai ir nerimstanti dinamika įtraukė į pasakojimą apie dviejų brolių ryšį, nebijantį prisilietimo, rodantį švelnumą ir užburiantį juodos erdvės bei judesio dialogu. Tuo tarpu norvegų spektaklio „Uni“ atlikėjai, HeinCo trupės profesionalūs šokėjai, tik ir laukė ateinančių impulsų iš publikos: juoko, tylos ar žodžių. Kiekvienas jų pasirodymas yra kuriamas improvizacijos, žinant tik esmines spektaklio ašis, didelį dėmesį skiriant tarpusavio dialogui, dialogui su publika ir erdve. Kūrėjų žinutė jauniesiems žiūrovams: nebijokite būti kitokie, gal net ir keisti, bet svarbiausia atraskite savyje išraiškos laisvę ir smalsumą, tame kuriamą bendrumą. Juos stebint beveik neįmanoma nusukti žvilgsnio nuo šokio dėka kuriamo reginio, kartu nenutuokiant kas laukia toliau.

Penkios festivalio dienos praūžė nespėjus to suvokti ir, mano nuomone, padovanojo Vilniui ir festivalio svečiams nuostabią dovaną. Įvairiomis formomis festivalio dalyviai sugebėjo kalbėti skirtingoms auditorijoms, kartais visai be žodžių, sukurti erdvę akiračio plėtimui ir augimui, atrasti būdą pasiekti žiūrovą universalia, teatro kalba. Nepaisant amžiaus ir šalių įvairovės, atlikėjo ir žiūrovo kuriamas dialogas ir noras perteikti žinutę yra stipresnis už bet kokius skirtumus.


Viktorija Roževič, programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.