Gatvės mene svarbiausia dedamąja (bent jau man) yra gatvė, miestas, atvira erdvė. Taikliai SPOT (angl. vieta) pavadintame festivalyje šia erdve tapo Vilniaus kiemai ir parkai. Ką menininkai gali papasakoti apie patį miestą savo kūriniais? Ar nori į savo pasirodymą įtraukti miestą, žiūrovus, atsitiktinumus, nepatogumus, neįmanomas numatyti klaidas? Vieni kūrėjai erdvę išnaudojo, kitiems ji liko tik supamos aplinkos detalėmis. Cirko pasirodymuose dėmesį kaustė akrobatų meistriškumas, performanse – interaktyvumas, instaliacijoje – vizualumas, tačiau čia noriu parašyti apie du judesio kupinus šokio projektus.

Vizualiai stiprus ir estetiškai derantis buvo lietuvio ir prancūzės – Arūno ir Claros – šokio pasirodymas „One“ po Vingio parko tiltu. Itin skrupulingai, iki sekundės dalelės atrepetuoti šokėjų dueto judesiai ir kruopšti choreografija mano akyse piešė pasakojimą apie žemės–moters kvietimą pasėtai gyvybei ateiti.

Gal tai buvo aktorinis erdvės nevaldymas, o gal sąmoningas pasirinkimas, kad Clara šoko pasauliui – atvira siela ir žvilgsniu, – bet Arūnas – tik Clarai. Tačiau šiam pasakojimui taip irgi pritiko. Šokėjai buvo susiję vienas su kitu mintimis, žvilgsniais, jausmu – tomis nematomomis tačiau itin tvirtomis virvėmis. Ji kvietė ateiti, ir jis atėjo. Į šokį įpintas begarsis Claros kalbėjimas ir gyvas jos dainavimas įsiliejo tarsi vanduo. O tada juodžemis raštais krito ant baltos drobulės, juodžemį piešė basos kojos, juo pasidengė atviri kūnai. Byrėjo grūdų sėklos, vyko evoliucija, užgimimas, nesustabdomas sėklų dygimas.

Šokantys kūnai jungėsi į visumą su šalia tekančios upės gūsiais, praeiviais, dviratininkais ir miško siena už šokėjų nugarų. Aprūdijęs tiltas, gatvės dailininkų išpaišytas graffiti, prasmingai įrėmino šį pasirodymą. Pradžioje jis braškėjo įgarsintas garso takelyje, pabaigoje – liko miesto garsų tyloje. Miesto tiltas apgaubė žemės ir grūdų šokį tarsi globojantis dangus.

Prancūzų trupės „Collectif la Meandre“ pastatymas „Bien parado“ provokavo žiūrovus betarpišku artumu. Kūrėjai tyčia neatnešė kėdžių, nustebusius žmones prašė sėstis tiesiai ant žemės. O tuomet juodai apsirengusi žmogysta, tiesiai per minią skindamasi kelią, atsirideno savąją tribūną į centrą. Stebėjau, kaip žmonės patys tapo grindinio akmenimis, į kuriuos šokėjai buvo galima atsiremti. Ji naršė ir garmėjo tarp sėdinčiųjų, liesdama, prisiglausdama, įsižiūrėdama, priversdama pasitraukti, suklusti, nustebti, ar iš nepatogumo nusisukti.

Beveidė šokėja tapo revoliucioniere. Ji kvietė sukilti, atstovėti už savo idėjas. Kadaise vienuoliams statytame kieme gyvai atliekama elektroninė muzika aidėjo apie permainų būtinybę ir išlaisvėjimą. Žmonės atsistojo, minia ėmė šokti. Laisvė.

Gal tai tik sutapimas, kad šokis vyko Augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pašonėje. Karus, gaisrus ir perstatymų darkymus išgyvenęs pastatas tik visai neseniai atsikovojo savo teisę būti dvasinės ir meninės kultūros vieta. Šis muzikanto ir šokėjos kūrinys netikėtai įprasmino tarybiniais laikais sudarkytos ir į grūdų sandėlį paverstos bažnyčios istoriją.

Grįžau iš festivalio įkvėpusi gatvės meno, pastatų ir miesto garsų. Spektakliuose erdves pildė žmonės, tylą – nesurežisuoti paukščių balsai. Įdomu, kokie paukščiai įgarsina gatvės menų pasirodymus kituose miestuose? Mano mieste šį kartą garsiausiai skambėjo varnos.

Indrė Stonytė, edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė