Kas yra atvirumas scenoje? Autobiografiniai monospektakliai beveik jau yra tapę kiekvieno sėkmingo aktoriaus siekiamybe – karjeros viršūne. Kaip solinis koncertas dainininko karjeroje, rečitalis – muzikanto, ar dar anksčiau būdavo – aktoriaus ar šokėjo benefisas. Autobiografiniuose spektakliuose menininkai nuoširdžiai ir atvirai pasakoja (galbūt) nepagražintą savo gyvenimo istoriją, apie sėkmes ir ypač – nesėkmes. Ne visiems tokie pasirodymai kelia meninį pasigėrėjimą. Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis rėžia aštriai, negailėdamas kolegų: [atsirado] „mada“ patiems menininkams porinti apie vienus ar kitus savo sutrikimus, kartais atrodo, kone didžiuojantis tuo. Išeina, išskirtinumas yra ne talento „apsireiškimas“, o liga. /.../ Pradedame analizuoti žmones, nubaustus likimo, visokius negalavimus“ (interviu žurnale „Nemunas“). Matyt, V. Masalskis buvo užsukęs pažiūrėti aktoriaus Mariaus Repšio spektaklio labai iškalbingu pavadinimu „Vaidina Marius Repšys“, kuriame aktorius pasakoja apie savo psichikos problemas.

Ir čia kyla dar kitas klausimas. Ne „kas yra atvirumas“, o „koks dabar yra atvirumas scenoje“? Prie visai kitokio, nei anksčiau, atvirumo jau esame pratę gyvenime. Matyt, tai nulėmė ir galimybė nuolat bendrauti skaitmeninėje erdvėje. Bet kai išvydau nuoširdžiai saviironišką ir atvirą išsipasakojimą cirke – nustebau.

Čia rašau apie šiuolaikinio cirko festivalio „HELIUM pristato“ renginių serijoje matytą prancūzų trupės „Alta Gama“ pasirodymą „Mentir Lo Minimo“ (liet. „Meluoti kuo mažiau“). Jame cirko akrobatų pora jautriai, bet kartu ir su ironija, pasakoja apie savo darbą, technines nesėkmes ir kūno netobulumą. Mes pratę prie akrobatų, kurių kūno proporcijos beveik atitinka tobulumo etalonus. O čia – visai kitaip.

Mes išgirstame istoriją, kad šis cirko artistas visą gyvenimą buvo apkūnus. „Storuliu mane vadino vaikystėje, storuliu mane vadino visos mano buvusios. O mano žmona mane vadina storuliuku. Tik dabar aš ir pats drąsiai galiu sakyti: taip, aš – storulis“. Akrobatė moteris nuo gimimo iš viso negalėjo vaikščioti. Bet juk jie – cirko akrobatai, neįtikėtinus triukus išdarinėjantys ant dviračio! Čia ir buvo tos „meluoti kuo mažiau“ akimirkos. „Mes – monstrai“, – pasirodymo metu pasakoja akrobatė. „Manau, kad šioje salėje taip pat yra tokių, kaip mes – monstrų, kurie slepia savo trūkumus“. Meluoja. Monstrai tūkstančių metų senumo cirko mene turi ir visai kitą prasmę. Toks cirko artistų prisipažinimas suvirpa tikrumu.

Spektaklio pradžioje žiūrovai sėdi ratu aplink apibrėžtą scenos erdvę, tiesiog „kaip cirke“. Vėliau ir ši tradicija sugriaunama. Ratas vis mažinamas, kviečiant žiūrovus sėstis artyn, dar arčiau, dar... Galų gale sauja žiūrovų sėdi jau pačiame centre, prie pat akrobatų dviračio, rankų, kūnų, alsavimo, prakaito, atliekamo triuko jaudulio ir daugybės metų treniruočių.

Teatre būna įdomu stebėti, kaip išnyksta riba tarp atlikėjo ir jo kuriamo personažo, kaip tuo personažu kartais tampa pats atlikėjo charakteris, jo gyvenimas. Šį kartą šiuolaikinio cirko scenoje išvydau man vis dar naują reiškinį, kaip cirkas transformuojasi keldamas į sceną pasakojimą apie atlikėjus su jų asmeninėmis istorijomis. Tai net ne išpažintis, kur atveriamos slegiančios paslaptys. Tai prisipažinimas pačiam sau, kas aš esu, ir nebenorėjimas to slėpti. Be grimo, be kostiumų, be fizinės tobulybės. Netobulas, atviras, sužeistas, kraujuojantis, bet autentiškas kūrėjas šiuolaikiniame cirke.

Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvės Indrės Stonytės tekstas. 

Menų spaustivės veiklas finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.