Kasmetinis gatvės teatro festivalis „SPOT“ išplėtė savo veiklos horizontus ir tapo gatvės menų festivaliu. Nors įvyko nemažai pokyčių, netikėtumo faktorius toli gražu ne naujiena šiame festivalyje. Šį kartą programoje buvo galima pamatyti įvairius meno atstovus, patirti interaktyvias instaliacijas bei atrasti naujas ir nutolusias nuo Vilniaus centro vietas. Kaip tik šių metų festivalio tema – teritorijos ir ribos. Kyla klausimas, ar labai skirtingos miesto ir meno ribos kartais neprasilenkia?

Nežinia, ar tai „kovidinė“ pasekmė, bet festivalio metu ausinės buvo pagrindinė pasirodymų priemonė. Per ausines kuriamas kasdienėje gatvės atmosferoje teatrališkumo įspūdis, kuris sėkmingai įgyvendinimas kiekviename pasirodyme. Žiūrovai – įtraukiami į veiksmą, o praeiviai – atskiriami ir nuošalyje. Taip vieša gatvė virsta scena (bet tik žiūrovams). Tačiau, žvelgdama į festivalio programos visumą, pastebėjau vieną keistą tendenciją, kuri kartojosi per visus pasirodymus. Viso festivalio metu vyravo ribų paieškos. Skirtingos ir neišnaudotos vietos, įvairūs meniniai žanrai ir koncepcijos – štai taip išnyko festivalio ribos tarp meno ir kasdienybės.

Pirmąją atidarymo dieną trys lietuviški pasirodymai buvo tokie įvairūs, kad sukėlė ir skirtingas emocijas. Vienas iš jų buvo Meno ir mokslo laboratorijos siaubo pasivaikščiojimas „Pasakų parkas“, atvedęs į naują fantazijos karalystę, kurioje nakties tamsuma susikirto su mano pačios lakia vaizduote. Tikriausiai sunku rasti vietą Vilniuje, kuri būtų gyventojų mažai išnaudota. Visgi scenos menų srityje trūksta geografinės decentralizacijos. Daugelis pasirodymų vyksta miesto centre arba jo apylinkėse. Kai pamačiau, kad spektaklis „Pasakų parkas“ vyks pačiame Pasakų parke, mane suintrigavo ne pats pasirodymas, o vieta.

Ne taip dažnai gali pasivaikščioti Lazdynuose, jei ten negyveni. Būtent „MMLAB“ spektaklis bandė perteikti Pasakų parko atmosferą ir net liūdnai pagarsėjusias jo istorijas. Šiurpi muzika, girdima per ausines, dar šiurpesnės instaliacijos ir pasivaikščiojimas naktį, kai viskas, ką matai, yra juoda, neabejotinai kėlė baimę. Vis dėlto, kiek šiame spektaklyje fikciniai elementai – reikšmingi? Kalbant apie pasakojimą, akivaizdu, kad ausinėse girdimi veikėjai veda žiūrovą į nežinomybę, kuri parke tampa simboliu ar iliuzija.

Bevaikštant po parką, norėjosi stipresnių, labiau išprovokuotų emocijų, kurios leistų patirti tikruosius parko istorijos takus. Klausytis pasakojimo, nukeliančio ne kur kitur, o į mūsų vaizduotę, sužadino įvairius jausmus ir veiksmus. Vaizduotė, tapusi spektaklio įrankiu, čia buvo itin paveiki. Galbūt ji pademonstravo mūsų sugebėjimus fantazuoti tai, ko net nėra? Jei šio spektaklio tikslas ir buvo tai, jis buvo pakankamai veiksmingas. Nepaisant to, spektaklis buvo labiau susijęs su konkrečia vieta ir naujos auditorijos supažindinimu su dar neatrasta ir neištirta teritorija.

O toliau besitęsiant festivaliui, sužibėjo dar kiti netikėčiausi pasirodymai. Tarptautinio festivalio akcentai – tarptautiniai atlikėjai, pasirodymai ir instaliacijos – žavėjo savo išradingumu. Vienas spektaklis užgožė visas mano įsisenėjusias nuostatas ir mintis. Tai įvyko prancūzų hiphopo šokio spektaklio „D-Construction“ („Cie Dyptic“ produkcija), kuriame tyrinėjamos žmogaus vidinės ribos, metu. Nors publikos įsitraukimas buvo kuklus, hiphopo šokėjų energija užbūrė: žiūrovai jiems atsidėkojo gausiais plojimais.

Pastatyta siena, primenanti tvoros imitaciją, išryškino aktualią visuomenės susvetimėjimo problemą. Sienos simbolika yra paplitusi šiuolaikinio meno kontekste: jos reikšmė abstrakti, tad menininkams tai – patraukli kūrybinė atspirtis. Kadangi spektaklio premjera pristatyta 2016 metais, būtent šiais metais buvo išryškinta sienos tarp tautų problema. Dalis menininkų vėliau šią temą plėtojo dainose, spektakliuose, miuzikluose, piešiniuose ir instaliacijose. „Cie Dyptic“ grupės pasirodyme – tvora, stovinti Lukiškių aikštėje, buvo panaudota kaip fizinio žiūrovų atskyrimo forma.

Negaliu neatkreipti dėmesio ir į pasirinktą spektaklio žanrą. Mūsų šiuolaikinė kultūra greitai pamėgo hiphopo šokius, todėl būta pasirodyme įvairaus amžiaus žiūrovų. Žvelgiant į praeitį, hiphopas Lietuvoje turi menkas šaknis. Visgi tokios mokyklos, kaip Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, skatina ir formuoja mūsų jaunąją kartą domėtis įvairiais šokio žanrais. Hiphopo šokio žanras išlaisvina ne tik fizinę, bet ir dvasinę būseną. O laisvės klausimas (bet kokia forma) Lietuvos auditorijai tampa esminis.

Be to, matant visiškai daugiakultūrinį šokėjų kolektyvą, spektaklis dar labiau kvestionuoja mūsų prigimtį ir praeitį. Kiekvieną energingą šokio judesį motyvavo idėja parodyti, kad mūsų būčiai nėra ribų. Visi šeši menininkai yra skirtingų etninių grupių, vietovių ir kultūrų. Tačiau juos visus siejo hiphopas. Tam tikru momentu, vienas šokėjas žvilgtelėjo į mane ir akimirkai sustojo. Tuo momentu pajutau tvyrančią energiją scenoje, kurioje visi šokėjai tapo viena visuma, vienybe. Ne veltui ne tik aš, bet ir visa publika ilgai ir garsiai džiūgavo po pasirodymo.

Kai pasaulis yra toks susiskaldęs, neįmanoma nepaminėti ribų temos. Nesvarbu, ar ribos egzistuoja mūsų galvose, miestuose, ar visuomenėje. Visi festivalio „SPOT“ pasirodymai ir instaliacijos akivaizdžiai skiriasi, bet jie turi vieną bendrą ašį – kasdienybė ir jos limitai. Festivalis neabejotinai remiasi ribų tema, siekdamas suartinti auditoriją ir tuo pat metu rasti ryšį tarp trapios kasdienybės ir akims sunkiai aprėpiamos erdvės. Plečiantis teritorinėms riboms ir galimybėms patekti į anksčiau neprieinamas vietas, gatvės menas tampa vis bendruomeniškesnis ir socialiai sąmoningesnis. Tai intriguojantis sutapimas: festivalis plečia jo reikšmę ir potencialą, kartu spręsdamas suvaržymų klausimą.

Domantė Tirylytė, Menų spaustuvės edukacinės programos „Scenos KonTEKSTAI“ dalyvė