Epigrafas // we all happen to be in the wrong place at the wrong time (nepažodinė citata iš spektaklio „The Frame“)

Nutiko SPOT. Prasidėjo prieš savaitę, kelios dienos ir opt – dar vienas praeities įvykis... Ar matėt? Ar SPėjot sustOT? Net jei ir nematėt, ir nespėjot, ir net nežinojot – prašau, skaitykit toliau, čia daug kalbėsiu ir apie lūkesčius, o tai juk toks bendražmogiškas dalykas, turintis nemenkai įtakos tam, kaip patiriame įvykius, žmones ir save. Dar prieš prasidedant festivalio vyksmui, dar tose akimirkose, kai praeivius bando sugauti afišos ir reklamų stendai didelėmis, raudonomis S, P, O, T raidėmis, kažkas vien pažvelgęs numoja ranka, kažkas pamatęs iškart susiranda kavinėje festivalio programą ir įninka planuoti kada kur apsilankysiąs. Žinote kur slypi gatvės menams skirto renginio magiškoji grandis? Jis gali ištikti tiek vieną, tiek kitą, pasiruošusį ar ne, bei viršyti, neįgyvendinti, sukurti ar sugriauti visus lūkesčius.

Apie tai, kad Lietuvoje dar vis neturime susiformavusios gatvės teatro tradicijos, prabilo šių metų SPOT festivalio organizatorės, o aš tik išgirdus mąsliai palinksėjau galva. Suprantu apie ką tai, juntu tą pigaus ir neprofesionalaus meno šleifą, apgaubiantį bet kurį žodį prijungtą prie „gatvės“ – gatvės muzikantas, gatvės teatras, gatvės šokis, gatvės cirkas... Galiu suprasti ir ko tikėsis pirmą kartą apie SPOT girdintis asmuo, kokia bus jo lūkesčių ašis arba kaip toji pati ašis nesukurs nė vieno dėmesio verto lūkesčio ir neįkvėps jo ateiti savom akim išvysti įdomių Lietuvos ir užsienio menininkų projektų. Nei nusivylimas, nei palaima neaplankys tojo, kasdien kylančio ir besileidžiančio J. Basanavičiaus g. kalnu žmogaus, kuriam palei nosį visą mėnesį šmėžuos festivalio reklama prie Rusų dramos teatro... Visgi, ne žodžiais, o darbais! Nemokamas ir miestui skirtas festivalis orientuojasi į skirtingas žmonių grupes, skirtingus amžius, tautybes, pomėgius ir žinias, jis siekia būti įdomus ir sustabdyti einantįjį pro šalį (galbūt net ir mūsų apliūdėtąjį kalnu kylantį ir besileidžiantį „Sizifą“) beigi kuria tiltą pažinti šiuolaikinį meną apie tai nesidominčiam ar tam neturinčiam galimybių. Taip be menkiausio lūkesčio tampi tinkamiausiu dalyviu būti įkvėptam ir nustebintam, kam regis šių metų programa tarnavo geriausiai. Visgi, jei pirmasis kartas įvyko ir SPOT jau pradėjo reikšti daugiau nei tik nežymi garsų jungtis apie gatvę, lūkesčiai net nekviesti susibėga krūvon, susikimba rankutėmis ir it žvejo tinklas apjuosia protą, paversdami tave gana kritišku žiūrovu.

Taip sukritus žvaigždėms, mėnulio fazėms, orų prognozėms, vieno ar kito Dievo valioms iš labai asmeniškos patirties prabylu apie skirtingo aukščio lūkesčių karteles, kuriomis nemenkai turėjau žaisti regėdama beveik visus festivalio pasirodymus. Ten, kur pagrįstai daug tikėjausi, likau nuvilta (ar tiesiog nesužavėta), iš ten, kur nesitikėjau nieko, išėjau su džiaugsmo ašaromis, tačiau kaip prašneksiu ir kitoje teksto dalyje festivalis patapo svarbia kelione apie priminimus tiek man kaip žmogui, tiek kaip meno mylėtojai siekiančiai profesionalumo. Vienas labiausiai lauktų SPOT programos renginių buvo Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklis-pasivaikščiojimas „Pasakų parkas“ (režisierius Gediminas Rimeika), kurį patyriau pirmąją festivalio dieną. Projektui buvo pasirinktas siaubo žanras, kuris savaime diktuoja lūkesčius ir neretai kviečia morališkai nusiteikti tam, kas gali įvykti. Tai puikiai suprato ir reginio kūrėjai, audio pasivaikščiojimo pabaigoje palikę klausimą: ar radai, ko ieškojai? Neradau (tyliai sakau sau ir jums)... nesužinojau kraupių ir tikrų Karoliniškių parke įvykusių kriminalinių istorijų, eidama minioje kitų lankytojų nejaučiau stipraus nerimo ar baimės, nebuvau gąsdinama aktorių, neišrišau visų pakely paliktų instaliacijų prasmės, o merginos klyksmas ausinėse vietoje suglumimo įžiebė kreivoką šypsnį... „...apsivalėme kaip visuomenė...“ - tebeaidi mano ausyse merginos sakomi žodžiai, o pažvelgus į be vargo išvardytus žiaurokus savo troškimus nevalingai seka – ar tikrai? (bet čia tema kitam tekstui ir pamąstymam). Nors viso to tipinio-siaubo-spektaklio kūrėjai sąmoningai nesiekė, mano lūkesčiai liko lėtai tirpti it ledo kubeliai parko nakty, užleisdami vietą kitokiam žvilgsniui. Netikėta spektaklio erdvė ir prieiga ją suprasti – atverta galimybė įkvėpti kitus netipiškai meno raiškai, bei laikas, duotas saugiai savistabai kiekvienam, atėjusiam į pasirodymą – mano manymu tai verti paminėjimo dalykai, kuriuos kiek atsitraukusi laike regiu. Labai panašus, bet visiškai skirtingas (kaip dažnai pasitaiko...) buvo ir kitas audio spektaklis-pasivaikščiojimas „Brūzgynų eilės“ skirtas vaikams ir organizuotas „Teatro istorijų“ komandos. Pastarąjį patyriau paskutinę festivalio dieną, todėl lūkesčius (nors ir negausius) kiek galėdama palikau už sandarių mašinos durelių prie Pūčkorių piliakalnio, kur spektaklis ir prasidėjo. Žaviuosi kūryba vaikams ir visada joje matau vertę net ir labiausiai suaugusiai asmenybei. Ausinėse skambėjusios istorijos ir poezija, krūmuose rasti obuoliai, šešėliuose – gyvūnų pėdos, o po plonu smėlio sluoksniu komiksus primenanti istorija su varnomis – paprasti, bet kažkokį gyvenimo stebuklą sulaikantys dalykai. Nors „Brūzgynų eilių“ nepalydėjo aplodismentai (tiesą pasakius, susidarė net tokia nejauki tyla ir nemenkas pasimetimas), jie savy sutalpino bendrą festivalio jausmą ir regis pagrindinę stiprybę susigrąžinti nuoširdumą ir žavėtis paprastumu.

Pagrindinė tema, rišusi šių metų gatvės menų festivalio SPOT programą, buvo apie teritorijas ir ribas, kurioje mane labiausiai sudominęs aspektas buvo apie tai, kas mus riboja ir išlaisvina. Jau jokia paslaptis, kad atsakymu į tai man tapo lūkesčiai ir didžiąją dalimi jų atsisakymas. Ar buvo verta tai daryti? Tikrai taip. Pradedant iš toli ir įsiklausius į išmintingesnius už mane žmones pastebiu, kad lūkestis tampa įsikabinimu į trūkumą, o tada pajusti pilnatvę ar džiaugsmą yra ne tik sunku, bet gal iš tiesų niekad ir neįmanoma. Juolab gatvės meno specifika visai kaip gyvenimas yra priklausoma nuo nuolatinės kaitos – žmonių, oro, aplinkos, todėl vieną kartą neva pateisinti lūkesčiai gali būti visiškai nepasiekti kitą kartą. Festivalis išmokė, kad atsirasti ne laiku ir ne vietoj yra tikriausiai didžiausia dovana. Tai reiškia surasti save kažkur ir kažkada visiškai nepasiruošusį tam, kas tau dabar nutiks. O tai reiškia rasti save tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje, likti nustebintam, sužavėtam, įkvėptam ir ištiktam gyvenimo.

Emilija Statinaitė, Menų spaustuvės edukacinės programos „Scenos KonTEKSTAI“ dalyvė