Talentinga jaunosios kartos menininkė Milda Jonaitytė nuo paauglystės žinojo, kad norės būti aktore. Nuomonė nesusvyravo susidūrus su pirmais iššūkiais studijose ar pamačius teatro užkulisius iš arti. Atradusi kūrybinį bendraminčių būrį, tik dar tvirčiau susidėliojo darbo principus. Ir baigusi kurti vieną vaidmenį, ji jau laukia būsimo spektaklio repeticijų bei galimybės leistis į naują kūrybinį procesą.

Lapkričio 9–10 dienomis Klaipėdoje ir Vilniuje, bus pristatytas naujausias teatro trupės Teatronas darbas – šiuolaikinio cirko ir teatro spektaklis apie mirties baimę „Itch“, kur Mildai teko ne viena nauja patirtis ir išbandymas. Plačiau apie kūrybinį kelią, kalbame su M. Jonaityte.

Pirmiausia norėčiau paklausti apie teatro vaidmenį jūsų gyvenime. Ar būdama vaikas, paauglė, dažnai lankėtės teatre su šeima, draugais ar klase?

Taip, teatro mano gyvenime buvo labai daug nuo pat mažens. Darželyje, mokykloje pasitaikė mokytojai, kurie įtraukdavo, nuolat dalyvavau įvairiuose teatro užsiėmimuose, spektakliuose. Tėvai taip pat dažnai mane vesdavosi į teatrą. Tiesa, jie eidavo į teatrą ne vien dėl manęs. Iki šiol noriai keliauja, važiuoja pažiūrėti spektaklių, domisi įvairiais renginiais, nors patys nėra iš meno pasaulio. Tad teatras į mano gyvenimą atėjo natūraliai, nebuvo kažkas, kas tiesiog atsirado iš niekur.

Ar prisimenate ką nors iš ankstyvųjų teatrinių įspūdžių, galbūt konkrečiai įstrigusį spektaklį?

Prisimenu savo pirmąjį spektaklį – nors galbūt tai nebuvo pirmasis spektaklis, kurį pamačiau, tačiau stipriai užsifiksavo spektaklis Klaipėdos dramos teatre „Kaip vilkas uodegą nušalo“. Mane, kaip vaiką, labai sužavėjo besisukančios žiūrovų kėdės salėje ir šviečiančios tamsoj dekoracijos. Manau, tai buvo pirmasis tikrasis mano teatro įspūdis.

Galbūt pamenate, kada susipažinote su tokiomis scenos meno formomis kaip šiuolaikinis šokis ar šiuolaikinis cirkas? Tikriausiai tai galėjo nutikti tik kokio nors festivalio metu…

Visa, tai atėjo vėliau. Nors Klaipėdoje, kur augau, per Jūros šventę, būdavo gatvės teatro pasirodymų, šiuolaikinis cirkas ir šokis tapo artimesni, tik pradėjus studijuoti, tuomet ir suvokiau, koks tai įdomus menas. Pirmieji užsienio spektakliai ir festivaliai atsirado irgi žymiai vėliau.

Buvai įsitraukus į mokyklos teatrinę veiklą, lankei būrelį. Tačiau, kada supratai, kad tai kelias, kuriuo norėtum eiti?

Turbūt apie 14 ar 15 metų jau buvau gana tvirtai apsisprendusi, kad noriu pabandyti būti aktore. Matematika ir fizika manęs visiškai netraukė. Menas buvo labiau natūralus pasirinkimas.

Kaip reagavo tėvai į tokį pasirinkimą? Ar nebandė atkalbėti, sakydami, jog reikėtų rinktis kiek stabilesnę profesiją?

Jie niekada manęs nestabdė. Žinoma, sakė, kad tai sunki profesija, gal ir man, jautresnei, bus nelengva, bet palaikė. Jie nestabdė mano siekių, net tada, kai nepavyko įstoti iš pirmo karto.

Apie aktorinio meistriškumo studijas esu girdėjusi nemažai legendų. Kokia buvo jūsų studijų patirtis (Vytauto Didžiojo Universitetas – aut. past.)?

Nors labai norėjau išvažiuoti iš namų, tačiau iš pradžių visiškai nesidžiaugiau, kad reikės kraustytis į Kauną. Čia neturėjau jokių, net tolimų giminaičių, draugų ar pažįstamų. Bet iš tikrųjų per tuos 4 studijų metus Kaunas pasidarė labai artimas ir man labai patiko kaip miestas.

Mūsų programa turėjo didelių ambicijų – tapti labiau orientuota į šiuolaikinius, tarpdisciplininius scenos menus ir mokyti šiuolaikiškai – be vieno kurso vadovo, su daug dėstytojų. Turėjo būti toks fainas šiuolaikinis dalykas, tačiau jiems nepavyko to įgyvendinti. Trūko nuoseklumo, praktikos ir sutelktos programos. Paskutiniuose kursuose net patys ėmėme reikalauti daugiau dėmesio, tvarkos… Nors buvo iššūkių ir nusivylimų, tačiau turėjau nuostabių kursiokų ir nuostabių dėstytojų, kurie nepaisant aplinkybių, skyrė daug dėmesio ir rūpesčio.

Galbūt galėtumėte išskirti kurį nors iš dėstytojų, turėjusį didžiausią įtaką ar jo pasakytą patarimą, kuris lydi iki šiol?

Pirmiausia galbūt Marius Pinigis, kuris buvo mūsų judesio dėstytojas. Jis pushindavo, lauždavo mus, bet mokėjo tai daryti tokia geraja prasme. Jis viską kartu su mumis darydavo salėje – griūdavo, stodavo, prakaituodavo. Jautėme komandinį darbą.

Taip pat vaidybos spec’ą dėstė Vilma Raubaitė, kuri turėjo didelę širdį ir norėjo mums daug jos atiduoti. Ji buvo tas žmogus, kuris neskaičiuodavo darbo valandų, važiuodavo papildomai padirbėti su mumis. Nors kartais mums sunkiai sekėsi, tačiau matėsi, kaip ji nori mums duoti, tad ilgai knaisiodavomės, knaisiodavomės ir galiausiai būdavo rezultatas. Su ja bendraujame iki šiol.

Kalbu apie šiuos du dėstytojus, tačiau buvo daugiau žmonių, kurie dirbo su kursu ir davė tiek, kiek galėjo.

Kaip jautėtės baigdama studijas, žinant, kad teatro pasaulis ne visada garantuoja nuolatinį darbą?

Trečiame kurse jau dirbau, todėl baigimo laikotarpis nebuvo toks neramus. Supratau, kad pastovus etatas nėra vienintelis laimės ir sėkmės rodiklis teatre.

Tuo metu prisijungėte prie jaunų, kūrybiškų žmonių iniciatyvos Teatrone.

Gildas (rež. Gildas Aleksa – aut. past) ir Teatrono vardas jau buvo girdėtas. Tuo metu jau žinojau, kad jie kuria Kaune. Pasitaikė galimybė pakeisti aktorę viename jų spektaklyje, atėjau pabandyti. Pradžioje buvo nejauku, nes nieko nepažinojau. Tame spektaklyje reikėjo dainuoti – nebūtinai gerai dainuoti, tiesiog dainuoti, bet man tai buvo šakės, kaip baisu. Tačiau buvo smagu dirbti su Teatrono komanda, ir tiesą pasakius – nuo pat pradžių iki dabar yra smagu.

Kažkuriuo metu gyvenime supratau, kad aš nedarysiu to, ko nenoriu. O jeigu esu dabar čia, tai reiškia, kad noriu ir man patinka.

Nujaučiu, kad laisvė labiausia sukuria šį jausmą?

Tikriausiai laisvė. Nėra taip, kad Gildas pasakė – tu vaidinsi šitą ir turi vaidinti. Jeigu aš nenoriu, nevaidinu. Kažkaip, aš tikrai manau, kad per tiek metų mes jau susigyvenom, kad Gildas ganėtinai mus pažįsta ir nebesiūlo dalykų, kurių atsisakytume, dažniausiai pasiūlo idėją, kuri mums visiems patinka.

Ir kūrybos proceso metu, mes tikrai galim šnekėti, siūlyti, sakyt, kas nepatinka, kas nepavyksta ir panašiai. Čia tam tikra prasme nesijauti kaip darbo vietoje. Aišku, tu turi atsakomybes, supranti, kad jeigu pasirašai kažkokiam darbui, turi atiduoti savo laiką ir siekti geriausio rezultato.

Taigi, jums labiausiai patinka pats kūrybinis procesas?

Taip, manau, kad smagiausia dalis – pats kūrybinis procesas ir bendradarbiavimas su komanda. Dirbdami kartu, mes kalbame apie visiškai absurdiškas idėjas ir kartu aptariame rimtus dalykus. Kartais gali atrodyti, kad užsiimame tik nesąmonėmis, bet mes dirbame ir labai rimtai.

Smagiausia yra tai, kad Gildas kartą yra pasakęs, jog mūsų stiprybė – statyti spektaklius ne juos rodyti. Tai labai teisinga, nes turime puikią komandą.

Kūrybinis procesas yra smagus. Vėliau, kai jau reikia keltis 6 valandą ryto ir važiuoti į Klaipėdą rodyti spektaklį, būna visaip… Bet net ir tuomet jaučiasi laisvė.

Pakalbėkime plačiau apie paskutinę patirtį kūrybiniame procese. Spektaklyje „Itch“, pirmą kartą jungiamas šiuolaikinis cirkas ir teatras.

O, tai labai skiriasi nuo ankstesnių patirčių! Buvo sunku, nes mes nuo pat pradžių dirbome praktiškai scenoje, be pjesės ar knygos.

Pirmiausia, tai buvo ir fiziškai sunku. Tenka patirti visiškai kitokias apkrovas kūnui, nugarai, kai kabi prikabinta virš scenos. Turėjau išmokti laiku paprašyti mane nuleisti, pailsėti, kad galėčiau funkcionuoti visą repeticiją. Ir dabar turiu padaryti gerą apšilimą prieš eidama į sceną.

Taip pat, man buvo sunkiau suprasti savo vaidmenį, nes kolegos Džiugas Kunsmanas ir Kasparas Bujanauskas atėjo iš cirko, judesio pasaulio, ir nors akrobatika ir žongliravimas kartu yra nauja, tačiau tarpusavio sąveika jiems buvo artimesnė. O aš čia, kabėdama virš scenos, sakau tekstą kaip mono spektaklyje, tačiau esame tryse…

Vis galvojau, kad reikia kažką daugiau daryti, kol supratau, kad cirko artistai yra cirko artistai, o aktoriai scenoje yra aktoriai ir niekas nesitiki, kad darysiu salto ar dar ką įspūdingo. Tad kažkuriuo metu tiesiog pradėjau bandyti skirtingus dalykus ir atrodo kažką atrakinau sau pačiai galvoje. Nežinau, ar tai pamatys ir žiūrovai.

Spektaklį kūrėte ir pristatėte keliomis dalimis rezidencijų metu Švedijoje, Portugalijoje, galutinį variantą Jungtinėje Karalystėje ir jau kelių festivalių Lietuvoje metu. Kaip skiriasi publikos reakcijos į spektaklio temą – mirties baimę – skirtingose šalyse?

Buvo labai įdomu, nes tikrai pajaučiau skirtumą tarp žiūrovų reakcijų ir net pati galvoju, kodėl? Kai rodėme Londone, publika daug juokėsi. Tačiau tąkart salėje buvo vaikų, kurie, galbūt, nežino apie ką spektaklis, neturi jokios patirties ar pamąstymų apie mirtį, baimę, dėl to daugelyje vietų juokėsi, taip išprovokuodami ir kitus žiūrovus. Juokingos buvo tos vietos, kuriose ir mūsų tokia intencija, tad nežinau, galbūt, būtų buvusi tokia pati reakcija.

Lietuvoje visai kitaip žiūrėjo, ką aš iš dalies ir suprantu, nes tema diktuoja nusiteikimą. Mūsų požiūris, papročiai ar tradicijos skiriasi, mes mažiau juokaujame tokiomis temomis.

Ką galėtumėte palinkėti žiūrovams, ketinantiems žiūrėti šį spektaklį?

Svarbiausia – atvykti su atvira širdimi ir smalsumu. Tema yra universali ir artima kiekvienam, tad tikiuosi, kad žiūrovai atras, ką nors įdomaus ir patrauklaus sau. Mano tikslas – ne įpareigoti žiūrovą, o sužadinti emocijas ir mintis.

O ko jūs pati ieškote skirtingose meno formose?

Pastaruoju metu ieškau vizualumo, estetikos. Šiuolaikinis cirkas ir kinas man labai artimi dėl jų vizualumo. Net jei ir nesuprantu žinutės, mane gali sužavėti estetika. Kitas svarbus aspektas – atpažįstamos situacijos, artimos temos ir jautrumas.

Kaip reaguojate į kritiką? Ar jums svarbi recenzijų nuomonė, pažįstamų komentarai?

Man labai svarbu gauti atsiliepimus. Svarbi režisieriaus kritika darbo proceso metu. Jei režisierius nieko nesako, tai tampa sunku dirbti. Tada pati imu klausinėti. Nepykstu kai kolegos pasako pastabų, priimu patarimus.

Kartais mes specialiai į spektaklį įdedame detalių, kurios kitiems gali pasirodyti nejuokingos, bet mums jos atrodo smagios. Tuomet su draugais visada įdomu diskutuoti, ir aš neįsižeidžiu, jeigu kam nors kažkas nepatiko. Tai normalu.

Recenzijas taip pat visada skaitau, nors kartais jos būna tiesiog spektaklio aprašymas be jokios išsamesnės analizės. Vis dėlto, visada įdomu sužinoti kito žmogaus požiūrį.

Galbūt dar ir nebuvo, kad kažkas pasakytų ar parašytų kažką tikrai blogo. Tačiau nemanau, kad įsižeisčiau jei taip nutiktų. Svarbu suprasti, kad ne visiems patiksi, ir tai yra normalu.

Galbūt galite pasidalinti savo ateities planais ir svajonėmis – tiek asmeninėmis, tiek profesinėmis?

Apskritai gyvenime nesu didelė planuotojų. Esu labiau linkusi vertinti situaciją ir reaguoti į tai, kas vyksta.

Šiuo metu laukiu savo trisdešimtmečio. Gruodžio mėnesį planuoju kelionę – savotišką šventę sau. Ir laukiu naujo Teatrono spektaklio kūrybos pradžios – to buvimo, darbo kartu, smagaus proceso.

Labai linkiu gražaus gimtadienio ir dar vieno gero kūrybinio proceso.

Šiuolaikinio cirko ir teatro spektaklis „Itch“ lapkričio 9 d., Klaipėdoje, Menų festivalio Plartforma programoje, lapkričio 10 d., sostinės Menų spaustuvėje. Daugiau informacijos www.teatronas.lt. Teatro veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Itch“ kūrybinė komanda: režisierius Gildas Aleksa, kompozitorius Jokūbas Tulaba, kostiumai Kotryna Klara Rupainytė, Atlikėjai: Kasparas Bujanauskas, Džiugas Kunsmanas, Milda Jonaitytė.