Po didžiojo žiemos švenčių maratono mano laukiamiausias reginys – Menų spaustuvės organizuojamas vaikų ir jaunimo festivalis KITOKS‘24. Kasmet jis vis kitoks, ypatingas, bet visad – stebinantis ir įsimintinas. Jau beveik dešimtmetį lankausi čia su savo vaikais ir mėgaujuosi. Šiemet jį sėmiau pilnomis saujomis – mačiau beveik visus spektaklius, turėjau galimybę susitikti su aktoriais ir režisieriais, aptarti pasirodymus su teatro kritike.

Emociškai stipriausi šių metų programoje man buvo 3 spektakliai: „The Paper Theatre“ (trupė „Rauxa“), „Avinai“ (rež. Justas Tertelis, teatras „No Shoes“) ir „Double You“ (trupė „Be Flat“). Nors spektakliai labai skirtingi savo siužetu, atlikimu, tematika, bet juos vienija plati vienu metu sukeliamų skirtingų emocijų amplitudė.

Katalonų cirko trupės „Rauxa“ spektaklis „The Paper Theatre“, skirtas 4–9 m. vaikams, man buvo šventiškumo, vienatvės, nuostabos ir liūdesio kokteilis. Spektaklio pradžioje, kai veikėjas (Xavi Sanchez) ruošiasi šventei ir kabina vėliavėles, aplanko pakili nuotaika, kurią netikėtai pakeičia su liūdesiu sumišęs vienatvės jausmas: panašu, kad svečių nebus. Bet išradingasis personažas randa sprendimą – susikuria draugus iš popieriaus. Pritvirtinęs juos prie baliono ir pūsdamas orą ventiliatoriumi, suteikia jiems gyvybės. O tada prasideda tikri stebuklai – naujai užgimę popieriniai šventės svečiai tampa tikrais akrobatais, vaikštančiais lynu, besisukančiais ore ir stebinančiais įvairiais triukais. Šio spektaklio metu ne kartą patyriau „oho“ momentą. Iš tokių, atrodytų, paprastų priemonių – popieriaus ir vėjo – sukuriamas neįtikėtinas reginys.

Tiesą sakant, popierinių akrobatų ėjimas lynu sužavėjo net labiau nei tikrų. Nors kvapą sulaikiusi stebėjau ir ant lyno lipančius belgų „Be Flat“ artistus spektaklio „Double You“ metu (skirtas 8–12 m. vaikams), bet ne iš nuostabos ir aikčiojimo „Kaip netikėta!“, o veikiau iš smalsumo „Kas čia vyksta? Kas dabar bus?“. O buvo įspūdinga. Visas spektaklis nuo pat įėjimo į salę žadino smalsumą: nematyta konstrukcija, dviguba scena su balta uždanga, dalinanti žiūrovų erdvę pusiau, pasirodymo pradžioje – nuolat besikeičiantys aktoriai, tik pažiūrintys į žiūrovus ir vėl dingstantys už uždangos. Negana to, veiksmui vykstant kitoje uždangos pusėje, girdėjosi žiūrovų juokas, vėliau – ir stiprokas aktorių pliaukšėjimas, o mes tik iš kelių šešėlių galėjome spėlioti, kas ten vyksta. Tiesa, iki raudonumo delnais nudaužytas aktoriaus kūnas visgi kėlė klausimą, kur yra riba tarp vaidybos ir realaus skausmo.

Įspūdingi akrobatiniai triukai, gyva muzika, veiksmas, vykstantis vos per centimetrą nuo žiūrovo, atrodo, lyg bandant užčiuopti tą ribą, kiek arti žiūrovas pasirengęs įsileisti spektaklį, įtraukė ir nepaleido net viskam pasibaigus. Nors kai kurie seksualizuoti, gal ne gašloki judesiai man pasirodė netinkami tokio amžiaus žiūrovų spektakliui, bet bendras pasirodymas išliko teigiamai įspūdingas. Charizmatiški ir labai skirtingi penki aktoriai užkūrė tikrą siautulį scenoje ir ne mažesnę emocijų bombą mano viduje.

Stipriausių emocinių kokteilių meniu papildė lietuvių teatro „No Shoes“ monospektaklis „Avinai“ (15–18 m. paaugliams). Nors jį žiūrėjau jau antrą kartą ir tikėjausi viską išgyventi subtiliau, bet klydau. Oi kaip klydau! Mano kokteilyje sukosi netikėtumas, pyktis, juokas, graudulys ir viltis.

Spektaklis sužavėjo stulbinančiu atvirumu – tai nepagražinta ir nesutirštinta autobiografinė istorija su tikrais realių žmonių vardais ir istorijų vingiais. Netikėtai lagaminus susikrovęs ir išvažiavęs tėtis palieka milijonus klausimų vaiko širdyje, o aplinkiniai suaugusieji atsakymų nepateikia. Kiek išgyvenimų sukelia ir pykčio palieka tokia situacija vaikui, kai esi paliktas tėvo, kuris yra kažkur, bet tu net nežinai kur? Galiausiai, lygiai taip, kaip netikėtai dingęs, taip netikėtai ir atsiradęs tėtis įsilieja į Raimondo (vadinkime jį Tomu, – juokauju) gyvenimą lyg čia buvęs, ir sūnus, atrodo, jį priima atvira širdimi, be pykčio, be nuoskaudos ir net be klausimo „kodėl?“. Po spektaklio vykstanti diskusija perkelia ir taip jau nuogą atvirumą į dar aukštesnį lygį. Bet kokiam žiūrovų klausimui pasiruošęs aktorius tarsi ištrina ribą tarp savęs ir žiūrovo. Apima jausmas, lyg pokalbis vyktų draugų rate.

Drauge šis spektaklis man buvo lyg vaikystės muziejus. Nors skirtas paaugliams, manau, kad puikiai tinka ir suaugusiems, galbūt pamiršusiems savo vaikystės kiemo tradicijas, per televiziją rodomus kiek absurdiškus žaidimus, ir ypač tiems, kurie jau spėjo tapti tėvais. Jautriausia žinutė man, kuri išmušė visus „neverk!“ saugiklius, – siekis nekartoti tėvų klaidų, o rinktis savąjį kelią, kur netikrumas dėl ateities – ar man pavyks – vis tik išlieka. Bet drąsos eiti savu keliu – daugiau nei nerimo.

Atskiri aplodismentai aktoriui už gebėjimą taip profesionaliai mezgti ryšį su publika, įtraukti ją ir užburti taip, kad net gale sėdintys ir nuo pat spektaklio pradžios juokelius mėtantys paaugliai ne tik nurimtų be drausminimo, bet vienas jų net prisijungtų prie veiksmo scenoje. Akivaizdu, kad į režisieriaus Justo Tertelio ir dramaturgo Raimondo Klezio spektaklį „Avinai“ galima drąsiai atsivesti ir teatro nemėgstantį paauglį.

Visas festivalis KITOKS‘24 man, kaip mamai, buvo koncentruota kultūrinė vaikams ir jaunimui skirtų spektaklių injekcija, kur ne tik galėjau būti lydinčiu asmeniu, bet ir visaverčiu žiūrovu bei dalyviu. Vieni žavėjo įspūdžiu ir kvapą gniaužiančiais akrobatiniais sprendimais, kiti pasiekė širdies gelmes, kvietė pergalvoti savo patirtis, pasirinkimus. Galėjau ne tik gėrėtis nuostabiais pastatymais, bet ir išjausti visą spektrą skirtingų, netikėtai sužadintų emocijų.

Ineta Dirmienė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.