„Vaikai juokiasi, o aš verkiu“, – frazė, kurią tiek išgirstą, tiek nebyliai pajustą nešiojuosi po Menų spaustuvėje vykusio tarptautinio vaikų ir jaunimo festivalio KITOKS’24. Jo tema buvo muzika ir šiuolaikinis cirkas. Nors spektakliai skirti nuo 0 iki 18 metų jaunuoliams, šį kartą išėjau išsinešusi klausimą – ar spektaklis vaikams skirtas tik jiems? Menų spaustuvės salės šiemet virto ne tik pasyvaus žiūrėjimo ar reginio dalimi, bet ir laiko mašina – kvietimu sugrįžti į vidinio vaiko ar paauglio kambarį viduje. Kambarį, kuris kūne tebėra gajus, gvildenantis pasaulio klausimus ir tebejaučiantis smalsumą pažinti save ir kitą.

„Kas čia?“, – klausimas, kurį ne kartą galėjai išgirsti iš nugaras ištiesusių ir žvilgsnį į sceną įsmeigusių vaikų. Atsisakydami įprastų personažų, festivalio dalyviai įvairiausiomis scenos menų formomis žadino vaizduotę. Jie transformavo kibirus, kūno dalis, šešėlius, lipniąją juostą arba prie pirštų priklijuotas švieseles į gyvūnus, laivus, vabalus, piramides ar net kosmosą. Jie kūrė ir nardino į stebuklingą realybę, kuri kiekvieno mintyse pagal tos dienos emocijas, gyvenimo tarpsnį, amžių, patirtis, nusiteikimą ar lūkesčius įgavo savitų prasmių. Nejučia viskas pasirodymų metu galėjo virsti tiesiog autentiška patirtimi – susijungimu su spalvomis, vaizdiniais, kvapais, formomis ir atmosfera; susijungimu su gyva muzika, akrobatika, šiuolaikinio šokio ir cirko elementais ar popieriaus karpymo meno kuriama iliuzija. Taigi šio festivalio vienas pagrindinių elementų man pasirodė žiūrovo nesuvaidinta ir tikra patirtis. Patirtis, nuo kurios negali pabėgti, atsiriboti ar nedalyvauti. Kodėl?

Todėl, kad nebuvo nė vieno spektaklio, kuriame žiūrovai liktų atskirtyje – jie visur, ilgesniais ar trumpesniais momentais, tapo pasirodymo dalimi. Jie prisidėjo juoku, žvilgsnių susitikimu, o gal dalyvavimu vienoje iš mizanscenų. Taip pat dvejose salėse vykstantys spektakliai žaidė su auditorijos išdėstymu – daugelyje galėjau pamatyti nestandartinius žiūrovų susodinimo sprendimus. Siena tarp kuriančiojo ir stebinančiojo tirpo ir tai, mano nuomone, – vienas nuostabiausių šio festivalio reiškinių. Galėtume sakyti, kad jis gimė dėl itin reiklios mažųjų auditorijos – juk kurdami spektaklius vaikams ir jaunimui teatro kūrėjai neturi prabangos rizikuoti dėmesio praradimu. Nepaisant to, tikiu, kad šis aspektas itin aktualus mūsų tautos žiūrovams, kurie vis dar yra įpratę teatro patirtį laikyti savyje, tyliai, ir to paties mokyti vaikus. Todėl įtraukimas į scenoje vykstantį vyksmą tampa ne tik smagiąja pasirodymo dalimi, bet ir atvirumo, aktyvaus stebėjimo edukacija ir skatinimu pasidalinti patirtimi.

Festivalis prasidėjo itin švelniu tonu – mažiausiems žiūrovams skirtu katalonų „La Petita Malumalunga“ pasirodymu „Beatles for Babies“. Muzikos instrumentai ir netikėtos „The Beatles“ kūrinių aranžuotės jaukiai panardino tarp susidomėjusių vaikų akių, pėdučių trepsėjimo ir tėvų skleidžiamos šypsenos, prisiminus garsiosios grupės hitų melodijas. Spektaklyje dominavo balta spalva, kuri, tiesa, mane lydėjo viso KITOKS festivalio metu. „Beatles for Babies“ ji siejosi su mažųjų pasaulio suvokimu – juk patirtis kaip baltas popieriaus lapas kasdien pildosi įspūdžiais, regimi vaizdiniai, objektai, jausmai ar emocijos įsirėžia giliai atmintin. Kita vertus, toji balta tapo ir gražiu festivalio pradžios simboliu. Po to sekė kitas katalonų „Rauxa Cia“ monopasirodymas „The Paper Theatre“. Prieš tai užčiuoptas baltumas čia transformavosi į baltą popieriaus lapą. Jis tapo monospektaklio pagrindinio veikėjo, švenčiančio savo gimtadienį, kūrybos priemone. Kadangi personažas šventė vienas, jis sumanė iš popieriaus susikurti bendraminčių – kelis draugus ir šunį. Netrūko ir dar kūrybiškesnių sprendimų, pavyzdžiui, naudoti ventiliatorių, kurio vėjelis popierines figūras pavertė į linksmus cirko menininkus. Pagrindinio veikėjo ekspresyvumas akimirkomis priminė Pono Byno personažą. Vaikams jis kėlė juoko pliūpsnius, o man – viso reginio kontekste – liūdesio bangas. Žaismingas spektaklis kalbėjo apie vienatvę. Vienatvę, iš kurios personažas rado išeitį – savo kūrybiškumą. O gal vienatvė, kurioje dar yra kūrybiškumo, nėra tokia liūdna?

Po šių pasirodymų balta festivalio spalva pamažu įgavo daugiau prasmių. Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Tunelis“ parodė, kad be tamsos nėra šviesos, ir atvirkščiai. Šiame kūrinyje vyko šviesos ir tamsos žaidimas, o gal – kova. It vaikas džiaugiausi komandos gebėjimu kurti stebuklus iš šio dualaus susitikimo. Vėliau festivalio baltą spalvą pakeitė žalias ir mąslus prancūzo Fabrizio Rosselli monospektaklis „Bakéké“. Jame personažas sustabdė kasdienybės inerciją. Scenoje sprendžiamos mįslės atskleidė, kad kilus impulsui skubėti ar nerimauti, verta giliai įkvėpti ir įdėmiai pamąstyti – juk pauzėje gali gimti patys genialiausi sprendimai.

Festivalio kulminacija pavadinčiau belgų „Be Flat“ šiuolaikinio cirko kūrinį „Double you“. Jo įspūdis buvo toks stiprus, kad, išėjusi į gatvę, nesupratau, kaip Vilniaus senamiesčio gatvelėmis nueiti iš taško A iki taško B. Patyrusi pasirodymą supratau, kaip stipriai esu ištroškusi energijos. Energijos, kuriai sukurti reikia ne tik techninių, bet ir asmeninių savybių. O tokį reginį, sakyčiau, Lietuvos scenoje tenka patirti itin retai. Tad godžiai susisėmiau ją ir, nešiodamasi spektaklį kūne, keliavau toliau. Vis stebėjausi, kad tokį įspūdį gavau ne kur kitur, o vaikams ir jaunimui skirtame festivalyje.

Belgai maksimaliai išplėtė saugumo, lūkesčių, rizikos toleravimo amplitudę ir kvietė tiesiog žaisti – savo dėmesiu, ribomis ir patirtimi. Į žiūrovų rankas patekęs baltas audinys, iš pradžių simbolizavęs ramybę ir pradžią, čia patyrė metamorfozę – tapo širma, vėliau – artistų čiuožykla, o dar vėliau – žaislu ir prakaitą sugerianti medžiaga. Prieš akis sukosi eilė šiuolaikinio scenos menų šakų: akrobatika, šiuolaikinio šokis ir cirkas. Jie pynėsi vienas su kitu, o gyva ir itin virtuoziška muzika, būgnų ritmas ir visa vainikuojantis „Om“ garsas nardino į pirmykštį, laukinį buvimą. Nors protas stengėsi identifikuoti, kas vyksta prieš akis, ir jautėsi kiek pasimetęs, kūno patirtis buvo kitokia. Jam nereikėjo pastangų atpažinti – lyg atlikėjų kūnai būtų susišaukę su kažkur giliai tūnančia prigimtimi, prieš tūkstantmečius protėvių gyventa praeitimi. Kūnas atpažino gentišką šokį, adrenalino kupiną bėgimą, šokinėjimą „nuo šakos ant šakos“, vejantis ir žaidžiant su savo gentainiais. Reginys vedė į transo būseną, kurioje svarbiausia buvo dėmesys ir susitelkimas į čia ir dabar; noras liudyti žmogaus galimybių ir saugumo ribas. Kiekvienas objektas tapo potencialu triuko ar žaidimo elementu. Drauge žavėjausi bruzdesyje išryškėjusiu kontrastu – keturi personažai sudarė vos energiją savyje talpinančiųjų vaikinų grupelę, o penktasis atspindėjo „Zen“ asmenybę, kuri reiškėsi iš komandos išsiskiriančiu charakteriu – romesniu veidu ir judesiais, atliekamu melodingu klarneto skambesiu. Bet net ir tokioje pasiutpolkėje jis rado vietą įsilieti ir tapti pašėlusios draugijos dalimi. Sukurtas kontrastas žadino mintį, kad savyje turime daug skirtingų veidų, personažų ir energijos. Tik ar viskam, kas esame, leidžiame pasireikšti?

Po belgų žaidimo ir laukiškumo simuliacijos festivalio programa atgręžė žvilgsnį į vidinį pasaulį. Būtent taip galėčiau apibūdinti autobiografiniais motyvais paremtą teatro „No Shoes“ monospektaklį „Avinai“. Nors aktorius Raimondas Klezys orientuojasi į suaugusiųjų gyvenimo link pamažu keliaujančius žmones – paauglius, spektaklyje tiek gilumos, tikrumo ir atvirumo, kad temų saviems apmąstymams, tikiu, atrado ne vienas. Šio spektaklio balta šviesa pavadinčiau ne išoriškai matomą, bet vidumi jaučiamą aktoriaus atvertą erdvę refleksijai ir diskusijai. Joje skleidėsi ne tik susirinkusių paauglių būsenos, santykis su tėčiu, bet ir suaugusiųjų išgyvenimai, jų ryšys su vaikais. Spektaklio galia, mano nuomone, slypi bendrume. Svarbi kūrinio žinutė – kad ir kaip jautiesi vienas ar viena, tavo patirtis turi bendraminčių. Ji – neginčijama, tikra ir turi savo kelią į šviesą.

Baltoje spalvoje išryškėja visos spalvos, arba dar kitaip – jos nebūtų be kitų spalvų. Panašiai jaučiuosi ir kalbėdama apie šį festivalį. Jis tiesiog pulsuote pulsavo atvirumo, kūrybiškumo, mąstymo, pasitikėjimo, draugystės temomis. Tarsi žaidimo, emocijų, kūrybiškumo vaivorykštė, iš kurios susideda visų mūsų gyvenimai. Viliuosi, kad jie žiūrovų, o ypač mažųjų, atmintyje paliko bent po vieną spalvotą brūkšnį – kaip atsiminimą, kad ir menas, ir gyvenimas būna visoks – belieka patirti ir žaisti. Kaip E. Finkas sako: „Žaidimas – pamatinis štai-būties fenomenas, toks pat pirmykštis ir savarankiškas kaip mirtis, kaip meilė, kaip darbas ir valdžia. [...] Mes žaidžiame rimtumą, žaidžiame tikrumą, žaidžiame tikrovę, mes žaidžiame darbą ir kovą, žaidžiame meilę ir mirtį. Mes žaidžiame net ir patį žaidimą.“

Judita Paužuolytė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.