Vilniaus Menų spaustuvėje jau 13-ąjį kartą įvyko tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis KITOKS’24. Iš viso festivalyje parodyti 8 spektakliai: trys Lietuvos kūrėjų ir penki – užsienio. Savo tekste trumpai apžvelgsiu užsienio programos spektaklius, pristatydama programos temas – šiuolaikinis cirkas ir muzika.
Kūdikiai – paklausyti Bitlų
Trupė „La petita malumaluga“ (Katalonija) rodė spektaklį „Beatles for Babies“ (liet. „Bitlai kūdikiams“). Šiame pasirodyme buvo proga pamatyti, kaip pirmą kartą su teatru susipažįsta kūdikiai, mat spektaklis skirtas ypač jautriai 0–3 metų publikai. Lygiai prieš dešimt metų panašų fenomeną teko stebėti viename iš pirmųjų KITOKS festivalių, bet kūdikiai, rodos, išliko tokie pat atviri ir laisvi priimti teatro taisykles. Čia jie galėjo įsilieti į neįkyriai keturių muzikantų (smuikininkas, saksofonistas, violončelininkas, perkusininkas) ir šokėjos kuriamą ritmišką bei dinamišką reginį. Vienas iš pagrindinių spektaklių vaikams bruožų – siekis kuo labiau įtraukti publiką – čia irgi blizgėjo. Kūrėjai kvietė kartu dainuoti gerai žinomų dainų fragmentus, simboliškai groti netradiciniais objektais. Taip po palapinės stogu sukūrę subtilią vakarėlio atmosferą, „La petita malumaluga“ įtraukė kartu atėjusius suaugusiuosius, kurie akylai sekė savo mažuosius, kupinus įspūdžių ir emocijų.
Kūrybos alkis
Kiek kitokia atmosfera buvo katalonų cirko trupės „Rauxa“ spektaklyje – „The Paper Theatre“ (liet. „Popierinis teatras“). Monospektaklyje, orientuotame į 4–12 metų vaikus, dominavo šviesios melancholijos ir vienatvės temos. Šalia manęs sėdėjo labai susikaupę atitinkamos amžiaus grupės vaikai, kurie buvo kone prikaustyti šiuolaikinio cirko ir objektų teatro sintezės. Spektaklio herojus, naudodamas iš pirmo žvilgsnio paprastas priemones (popierių, balionus ir kt.), kūrė dialogą ir veikėjus, savitą nedidelio šiuolaikinio cirko pasaulį, akompanuojant subtiliai muzikai, o kartais – tylai. Harmoninga buvo matyti jautrų humorą, po kurio pasigirsdavo jau ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų juokas.
Atrodė, kad „The Paper Theatre“ – tai savotiška meditacija ir kvietimas kurti toliau, galbūt namuose, ugdyti fantaziją ir taip nebūti vieniems. Taip pat tai – įkvepianti pažintis tiek su šiuolaikiniu cirku, tiek su teatru apskritai.
Kitas savybes – užsispyrimą ir kantrybę – ugdė kūrėjas Fabrizio Rosselli (Prancūzija) pantomimos monospektaklyje „Bakéké” (liet. „Kibiras“), skirtame 7–12 metų vaikams. Šis maištininkas turėjo daug žalių kibirėlių. Statydamas vieną po kito kibirėlius, jis nepasidavė gravitacijai ir kylančiam pykčiui, nepasisekus iškart pastatyti kibirėlių pilies. Spektaklio kūrėjas neslėpė, kad sąmoningai vaidina pernelyg hiperbolizuotai, norėdamas pabrėžti savo išskirtinumą. Jis atkakliai kvietė jį palaikyti, nors išlikti empatiškai buvo sunku – visgi scenoje ne vaikas. Taigi „Bakéké” parodė žiūrovišką reginį, bet iki galo neįtraukė: vis kirbėjo klausimas „O kas iš to?“
Menų sintezė
Didžiausia šiuolaikinio cirko ir muzikos koncentracija buvo kūrėjų trupės „Be Flat“ (Belgija) spektaklyje „Double You“ (liet. „Dvigubas tu“), skirtame 8–12 metų publikai. Sunku perteikti spektaklio atmosferą, nes buvo atlikta labai daug triukų, nuolat keitėsi veikėjai; bet pagrindinis žodis – tempas. Iš pradžių scena buvo padalyta į dvi dalis (publika irgi buvo stebima), o jos viduryje penki cirko atlikėjai demonstravo sudėtingus ir didelio pasiruošimo reikalaujančius akrobatinius triukus, grojo būgnais ir ne tik, galų gale, griovė scenos konstrukciją, kol ją visiškai išardė. Į spektaklio sūkurį buvo įtraukta ir dalis publikos, tad netrūko nei triukų, nei muzikos, nei įsijautimo. Šiame spektaklyje žiūrovai patyrė tokią skirtingų elementų gausą, kad net nebuvo kada svarstyti, kokia čia dramaturgija ar kokia pagrindinė mintis.
„Lamento Company & Academy Fratellini“ (Prancūzija) parodė dueto spektaklį „The fabulous tale of BasarKus“ (liet. „Pasakiška BasarKus istorija“, vardas BasarKus kilo iš kūrėjų Markuso ir Basilio vardų). Tai 4–9 metų amžiaus vaikams skirta būtybės BasarKus savęs pažinimo ir virsmo istorija – kol iš vieno tampa du. Drauge tai – vienas iš įsimintiniausių festivalio darbų, toks, kurį be didelių svarstymų galėčiau žiūrėti kaip į suaugusiuosius orientuotą reginį. Markusas žongliravo, Basilis rodė akrobatikos triukus. Netrūko čia nei akrobatikos, nei žongliravimo kuokelėmis, nei muzikos. Teksto, kaip po spektaklio paaiškino patys kūrėjai, nereikėjo suprasti: jis nėra artikuliuotas, tai – tik garsai be reikšmės. Choreografija jungė skirtingas šiuolaikinio cirko disciplinas taip, kad visiškai panardino į savą estetiką: norėtųsi pamatyti daugiau šio dueto kūrinių.
Festivalis KITOKS’24 ir toliau išlieka kitoks ne tik turiniu, bet ir tikslu – supažindinti vaikus ir jaunimą, kaip pačią išrankiausią publiką, su plačiu meno disciplinų spektru bei ugdyti skonį.
Agnė Patackaitė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.