Taip jau nutinka, kad, jeigu vyksta teatro festivalis – jis tampa tokia įkvepiančia sauja teatrų ir spektaklių, aktorių ir kūrėjų, kad norisi juos pamatyti ir apžiūrėti, palyginti ir pasverti. Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS‘24 į Vilnių, į Menų spaustuvę, kas žiemą atveža tokių „kitokių“ teatrų ir cirkų, kad nebeišeina jokiomis svarstyklėmis sverti. Nebeišeina kabinti etikečių, kas tai – spektaklis vaikams ar suaugusiems, koncertas ar performansas, teatras ar šiuolaikinis cirkas. Telieka nusipurtyti iš anksto priklijuotas nuostatas ir tiesiog patirti šiuos teatrinius įvykius, kad jau tokia proga pasitaikė.

Teatras kažkada prasidėjo nuo aktoriaus. Aktoriaus, vaidinančio personažą, pasakojančio istoriją, įsikūnijančio į personažus, rodančio ir parodančio, ką ir kaip jis jaučia ar galvoja. Būdavo brėžiamos ribos tarp to, kas yra gyvenimas, ir to, kas yra teatras. Tarp autoriaus ir personažo. Tarp aktoriaus ir žiūrovo, tarp scenos ir žiūrovų salės. Bet šios ribos bluko, kol jų visai neliko. Dabar jau vaidina ne tik aktoriai, bet ir teatro lėlės, daiktai, materija. O jeigu aktoriumi paverstume netgi tai, kas neapčiuopiama?

Gerai. Tegul vaidina šviesa. Ne! Dar smagiau – tegul vaidina tamsa. Klaipėdos lėlių teatras, sėkmingai suvienijęs jėgas su Liublianos lėlių teatru (Slovėnija), pakvietė šią garsiąją aktorę – tamsą – vaidinti režisieriaus Miha Golob ir dramaturgės Mojca Redjko spektaklyje „Tunelis“. O gal tamsa – ne aktorė? Kas ji? Vaikai jos bijo? Ar tikrai? O gal tamsos bijo, nes nepažįsta. Tamsa žaidžia su aktoriais ir ginčijasi, varžosi. Bet aktoriai ir neketina jos nugalėti – tik susidraugauti. Pažinti tamsą, apžiūrėti, apšviesti ją iš visų pusių, visaip patyrinėti – o tada jau niekada nebereikės jos bijoti.

Vaikų nereikia supažindinti su tamsa. Ji yra ta didžioji ir baisioji. Bet kaip apie tamsą pasakoti teatre? Teatre, kuris pats dažnai prasideda nuo tamsos. Kur dar gyvena tamsa? Naktyje. Taip, žinoma, kad ten! Tad aktoriai keliauja į naktį. Naktis visai nebaisi. Joje slypi daug grožio – žvaigždžių. Aktoriai pasikviečia „vaidinti“ ir žvaigždes. Tikrąją šio žodžio prasme – pasikviečia. Patys įžiebia ir gesina, kelia nuo žemės į dangų ir kabina, nusega nuo dangaus ir pačiupinėja! Kaip smagu liesti žvaigždes. Čia staiga žvaigždės tampa išdykusiais šviesos žiburėliais, žaltvykslėmis, iš rankų į rankas, per sienas ir lubas keliaujančiais šokliais, saulės zuikučiais. Šias šviesų keliones meistriškai sukūrė šviesų dailininkai Gregor Kuhar, Tomas Zinkus ir vaizdo projekcijų autorius Borut Kumperščak.

Kodėl apie tamsą reikėtų tiek kalbėti? Todėl, kad tamsoje prasideda baimė. Apie baimę kalba šis spektaklis. Spektaklio kūrybos procese Aušra Juknevičienė išradingai kalbino vaikus ir įrašė jų atsakymus. Kalbino apie tai, kokia yra tamsa, ko vaikai bijo tamsoje, kaip tamsą nugalėti, kas tie herojai, kurie padeda tamsą nugalėti, ir kaip jautiesi tada, kai jau nebebijai. Gaila, kad tie paprasti ir nuoširdūs vaikų atsakymai nugulė tik į spektaklio pabaigą. Būtent šie garso įrašai sugaudė šviesomis ir tamsa užsižaidusius aktorius, sulipdė pabirusią spektaklio temą į visumą.

Tamsos patyrimą į teatrą atvedantis spektaklis išties atrodo „kitaip“. Atlikėjai, sulipdę teatrą ir šiuolaikinį cirką, tampa ir aktoriais, ir klounais. Gal kiek neryškiai, tačiau galėtume kiekvieno tąkart sceną minančio veikėjo charakterį apibrėžti: tas – drąsus, ana tas – smalsus, ta – geruolė linksmuolė, o ana ta – pamokanti patarėja. Tokius veikėjus žaidžia aktoriai Kęstutis Bručkus, Vytautas Kairys, Renata Kutaitė-Raudonienė ir Monika Mikalauskaitė-Baužienė.

Į šį festivalį KITOKS’24 atvyko ir tikras šiuolaikinio cirko klounas. Iš Prancūzijos atkeliavęs Fabrizio Roselli spektaklyje „Bakéké“ iš paprastų plastmasinių kibirėlių dėlioja istoriją apie savo gyvenimą. Šio spektaklio tuščioje juodoje scenoje nėra dekoracijų, vaidina vienas žmogelis, kuris nedėvi jokio spalvingo kostiumo, nekalba nei eilėmis, nei rimtais tekstais, nei išvis žodžio neprataria. Čia pat jis pajuokia ir savo išdidumą, aroganciją siekti tobulumo – iš plastmasinių kibirėlių statydamas piramidę, tarsi absurdo simbolį, kurią pabaigoje pats ir sugriauna. Niekas kitas, tik tikras cirko klounas geba scenoje nuvirtusį prožektorių taip nuspirti į užkulisius, kad čia pat papasakotų ir pusę savo gyvenimo – apie savo užsispyrimą ir asmenines nesėkmes, apie savo atkaklumą minti šį nelengvą, pasirinktą scenos kūrėjo kelią.

Jis visada toks kitoks, tas festivalis KITOKS’24. Koks tas teatras vaikams ir jaunimui pasaulyje su ištrintomis ribomis tarp skirtingų meno žanrų, tarp atlikėjų ir žiūrovų, tarp to, kas sena ir nauja, tarp tobulumo ir absurdo, tarp pakylos ir gyvenimo? Matyt, liekas vienas matas teatrui pamatuoti – tikrumas. Aktoriaus, klouno, muzikanto, žonglieriaus, akrobato, kūrėjo tikrumo patyrimas scenoje ir žiūrovo galimybė patirti tai, kas tikra sau pačiam.

Indrė Stonytė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.