„Metas pakalbėti apie tvarumą, ilgiau laukti nebegalima“. Kiek kartų girdėjote šią frazę? Toliau seka keli esminiai sakiniai: laiko nebėra, jūros lygis kyla, oro stichijos ir nelaimės tampa nenuspėjamos, o žemės temperatūra nuolat kyla! Dėl visko esame kalti mes – žmonija, kuri savo nepasotinamu vartojimu ir veikla sukūrė ateitį, kurios niekam ir niekada nebūtume linkėję. Gąsdinantis tonas, žvėrelių įsipainiojusių plastike, naftos dėmių vandenyne nuotraukos – tokia negatyvi ir atstumianti komunikacija mus pasiekia kasdien, tačiau ar ji mus paliečia? Drįsčiau spėti, jog dažniausiai tai sukuria priešingą efektą – mes nenorime kalbėti apie tvarumą, mes netikime, jog po vieną galime prisidėti prie klimato kaitos stabdymo. Tad, kaip kalbėti apie tvarumą, kad balsas būtų išgirstas?

Šiuolaikinio meno ir tvarumo sąsajos pasaulyje bei Lietuvoje arba gerieji pavyzdžiai įkvepia!

Jau daugiau nei penkerius metus esu Vilniuje vykstančio, tarptautinio gatvės menų festivalio SPOT meninės programos vadovė ir būtent bendraujant su menininkais iš atokiausių pasaulio šalių suprantu vieną – tik menas gali paveikiai kalbėti apie tvarumą ir padėti siekti pokyčių. Štai ir britų žaliasis architektas James Wines patvirtina: „Be meno visos tvarumo idėjos nulemtos žlugti“. Skamba kiek pompastiškai, bet kas, jei tai iš tikrųjų vienintelis būdas paveikti mūsų protus ir širdis? Kas jei menas yra tas kanalas, padedantis efektyviai komunikuoti tvarumo problemas?

Praėjusią vasarą, rengdami festivalio SPOT programą su „Menų spaustuve“, daug kartų taip pat diskutavome apie tvarumą. Kaip jis gali pasireikšti ir atsispindėti programoje? Ir štai pristatėme publikai puikų šiuolaikinio cirko trupės „Acting for Climate“ pavyzdį. Birželio pabaigoje Vilniuje rodytame šios trupės spektaklyje „BARK“ pasakojama apie žmonių tarpusavio ryšį bei santykį su gamta. Vingio parko miškas, dirvožemis ir medžiai tapo pagrindiniais šio pasirodymo veikėjais, o darbas „BARK“ nagrinėjo klimato kaitos ir socialinių pokyčių galimybių temas. Tvarumas šiame pasirodyme buvo labai svarbus aspektas, nes ir pasirodymo atlikėjai, (menininkai iš Norvegijos, Suomijos bei Vokietijos) į gastroles vyko traukiniais, o pačiame Vilniuje į pasirodymo vietą keliavo dviračiais.

Verta prisiminti, kad apie klimato kaitos problemas kalba ir visiems jau puikiai pažįstamas ir garsiai pasaulyje tebeskambantis – lietuvių performansas „Saulė ir Jūra“, kuris 58-ojoje, 2019 metais vykusioje Venecijos bienalėje gavo „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Šis kūrinys vis dar keliauja po didžiausius pasaulio festivalius garsindamas ne tik Lietuvos vardą, tačiau ir skatindamas permąstyti klimato kaitos problemas jau beveik penkerius metus!

Štai 2016 metais daugelyje pasaulio šalių nuskambėjo žinia apie Ludovico Einaudi atliekamą kūrinį „Elegija Arkties vandenynui“ (angl. „Elegy for the Arctic“), kuris buvo skirtas Arkties vandenyno apsaugojimui. Kūrinys buvo atliktas ir nufilmuotas žymiam kompozitoriui jį fortepijonu atliekant ant atskilusio ledo luito plūduriuojant Arkties vandenyne. Taip savo muzika, pripažintas italų kompozitorius ir pianistas prisidėjo prie aštuonių milijonų žmonių iš viso pasaulio, reikalaujančių apsaugoti Arkties vandenyną. Nuo geriausiai pasaulyje žinomų menininkų iki pavienių iniciatyvų - kalbėti sava menine kalba apie klimato kaitą gali kiekvienas menininkas, tereikia atrasti formą bei žinutę, kurią norima komunikuoti.

Tvaraus meno praktikos ir ką apie tvarumą kalba patys menininkai

Scenos menai, pavyzdžiui, teatras, šokis ir cirkas, gali įtraukti auditoriją tiek emociniu, tiek intelektualiniu lygmeniu. Klimato kaitą akcentuojančiuose pasirodymuose judesys, garsas ir pasakojimas naudojami siekiant atskleisti žmonių ir aplinkos tarpusavio sąveiką. Per įtikinamą pasakojimą ir įtraukiančią patirtį šie pasirodymai skatina empatiją, ragina žiūrovus giliau mąstyti ir apsvarstyti savo ryšį su planeta.

Beieškant tvarumo ir meno pavyzdžių apie tvarią kūrybą bei pačių menininkų tvarumo praktikas nusprendžiau pakalbinti tuos menininkus, kurie kuria būtent atvirose erdvėse. Kai kurie jų atsakymai ypač nustebino. Štai menininkė Froydis Dahlo iš anksčiau minėtos trupės „Acting for Climate“ pasakoja, kad neįmanoma būti sėkminga ir daug gatroliuojančia trupe, ir likti 100% ir tvaria. Nepaisant to, ji teigia, kad būtina daryti tai, ką galime, ugdyti save ir savo aplinką bei stengtis, kad tvarumo praktikos būtų kuo įvairesnės, jas pritaikant tiek kasdieniniame gyvenime, tiek kūryboje. Menininkės Froydis Dahlo kolegės Heidi Miikki ir Michele De Riu pasakoja, kad jos atsisako skristi lėktuvais, todėl į turus vyksta traukiniais, dviračiais ar vandens transportu. Jos taip pat stengiasi dirbti lokaliai, ilgiau pasilikti būti ir turėti daugiau pasirodymų vienoje vietoje, o jei vyksta į gastroles jos turi būti prasmingos geografiškai, kas, deja, ne visada yra įmanoma, tačiau jos visada stengiasi sujungti kelis regiono teatrus ar festivalius. Taip pat menininkės pasakoja: „Mes darome lauko pasirodymus ir juose nenaudojame tiek daug šviesos ir garso įrangos, pasirodymuose dažnai grojame akustiškai, jie vyksta natūralioje dienos šviesoje, mes stengiamės sumažinti maisto švaistymą ir valgyti veganiškai bei kuo lokaliau, ekologiškiau, bendradarbiaujame su vietos žmonėmis, menininkais, ūkininkais ir t.t, o kartais net dirbame vietiniuose ekologiniuose ūkiuose, kad mainais gautume daržovių. Mūsų spektakliai visada vienaip ar kitaip susiję su klimato kaitos problema ir/ar ryšiu su gamta. Mes nenorime teisti ar baksnoti pirštais, veikiau priešingai – siekiame įkvėpti žmones imtis veiksmų siekiant tvaresnės ir teisingesnės planetos ateities. Mums tvarumas taip pat reiškia lygybę, klestinčią aplinką ir žmones, kurie bendradarbiauja, gerbia ir rūpinasi vieni kitais bei juos supančia aplinka“.

Kūrėjų paklausus, kokį vaidmenį atlieka menininkai kuriant tvaresnį pasaulį, Froydis Dahlo teigia, kad kaip ir kiekvienas kitas žmogus – visi turime daryti tai, ką galime pasitelkiant turimus įrankius, o patys menininkai prie tvarumo temos prisideda tiek, kiek leidžia jų žinios, galimybės ir aišku – noras. Pasak Heidi ir Michele menininkai gali įkvėpti ir kurti naujus naratyvus – būdus naujai matyti dalykus ir juos suprasti. Cirkas gali neįmanoma paversti įmanomu, tad ir menas gali sukurti pokytį. Menas turi galią atkreipti dėmesį, tad turime sąmoningai ir apgalvotai naudoti šią priemonę. Mes, kaip menininkai norime atskleisti ir atvirai komunikuoti savo idėjas apie alternatyvią ir tvarią ateitį. Visa tai galime sukurti visi kartu.

Kalbant šia tema, taip pat verta paminėti ir Lauros Kim Sommer ir Christiano Andreas Klöckner straipsnį „Ar aktyvistinis menas gali didinti auditorijos sąmoningumą? Klimato kaitos meno tyrimas „ArtCOP21" renginyje Paryžiuje”, kuriame teigiama, kad klimato kaitos menas gali pakeisti žmonių nuomonę, jei tik žinia yra viltinga ir suteikia žmonėms idėjų pokyčiams. Jie tai grindė meno kūrinių, kurie buvo eksponuojami per 2015 metus, Jungtinių Tautų derybas dėl klimato kaitos (COP21), Paryžiuje, analize. Tyrėjai taip pat pabrėžė, kad menas turi kitokį, bet papildantį vaidmenį klimato komunikacijoje nei mokslas. Klimato kaita gali tapti asmenine ir emocine tema, apie kurią reikia ir būtina kalbėti, o tiesmukų mokslo faktų ne visada pakanka įtikinti žmones. Menas leidžia žmonėms tiesiogiai susieti emocinius ir asmeninius klimato kaitos aspektus, tačiau taip pat gali būti susietas ir su moksliniais faktais, o tai gali įveikti bendravimo šia tema barjerą.

Laimingo atsitiktinumo dėka man pasisekė susipažinti su italų menininku Ruggero Franceschini, kuris kartu su meno viešosiose erdvėse kūrėjais iš „LUIT - Laboratoire Urbain d’Interventions Temporaires“ Prancūzijoje ir „Eunemesi“ trupe iš Italijos kartu kuria projektą „Manual of Adaptation to the Planet, M.A.P.“, kurio pavadinimas lietuviškai galėtų būti išverstas kaip „Prisitaikymo prie planetos vadovas“. Projekto idėja paprasta, jie centrinėje miesto aikštėje įkuria kelias menines instaliacijas – prisitaikymo stotis. Intervencijos kūrėjai - prisitaikėlių komanda vykdo misiją, kurios tikslas -– visiškai pertvarkyti žmonių gyvenimą Žemėje. Komanda ruošia žmones (šiuo atveju projekto žiūrovus), kaip pritaikyti savo gyvenimo būdą prie būsimų klimato prognozių bei anomalijų, pasitelkiant kelias kartas apimančią laiko pagreitinimo patirtį. Kartu su žiūrovais jie kaskart kuria vieną „Prisitaikymo prie planetos vadovo“ puslapį. Prisitaikėlių turima klimato prognozė rodo, kad iki 2040 m. išnyks pati valstybių sąvoka, o kiekviena maža bendruomenė turės pasirūpinti savimi pati. Projekte eksperimentuojama bendradarbiaujant su vietos gyventojais ir praeiviais, nes būtent jie turės pasirūpinti savo kaimynyste. Šis įtraukus performansas viešojoje erdvėje skatina kolektyvinę auditorijos vaizduotę, siekiant per žaidimą apie ateitį sukurti dialogą apie dabartį. Paklausus kūrėjų, ko siekia šiuo projektu, jie nė neabejodami atsako: „Siekiame sukurti saugią pokalbių erdvę, kurioje būtų galima diskutuoti sudėtingomis ir bauginančiomis temomis, tokiomis kaip klimato kaita. Tikimės, kad projekto dalyviai pasitelks savo vaizduotę ir grįš namo kupini išradingų ir kūrybingų prisitaikymo strategijų. Tikime, jog menas, be daugelio kitų poveikio galimybių, gali sukurti erdvę ir laiką kūrybiškiems ir kokybiškiems pokalbiams apie itin sudėtingus klausimus, ne juos supaprastinant, bet siekiant suprasti ir išlaisvinti emocijas, kurios kasdienių naujienų sraute ir diskusijose dažniausiai apsiriboja pykčiu ir baime. Šis meninis projektas – tai galimybė atrasti naujas formas sąveikai su auditorija. Kviečiame žiūrovus būti šios bendros patirties dalimi: žaisti mūsų žaidimą, kuriame visi esame lygiaverčiai dalyviai, menininkai ir atlikėjai. Taip pat šiuo projektu ieškome būdų ir kuriame metodikas, kuriomis įgaliname žiūrovus perimti valdžią, nes būtent jie yra pagrindiniai žaidėjai. Galiausiai projekte sukurtais tekstais stengiamės inicijuoti kolektyvinius debatus, derindami mokslinius faktus, poeziją ir humorą.“

Anksčiau jau minėta mokslininkė Laura Kim Sommer savo psichologijos disertacijoje („EARTH" without "ART" is just "EH" An environmental psychological approach on climate change communication through art“) teigia, jog menas yra laikomas visuomenės pokyčių katalizatoriumi, o kultūrinė transformacija yra būtent tai, ko reikia, norint išspręsti vieną didžiausių žmonijos iššūkių - klimato kaitą. Daugelis menininkų dirbančių su aplinkosaugos temomis savo darbuose pasirenka šią temą ir taip siekia didinti sąmoningumą, tačiau kyla klausimas ar tai pavyko ir kokį poveikį jų kūriniai daro žmonėms? Laura Kim Sommer psichologinės disertacijos rezultatai rodo, kad aplinkosaugos ir klimato kaitos temomis kuriamas menas veikia žiūrovus emociškai bei keičia jų mąstymą. Matydami klimato kaitos meno kūrinius, žmonės pradeda mąstyti apie savo gyvenimo būdo bei elgesio poveikį klimato kaitai. Šie apmąstymai yra labai svarbus pagrindas žmonių motyvacijai keisti savo kasdienį gyvenimą ir mažinti anglies dioksido pėdsaką. Atrodo, kad kūriniai apie klimato kaitą nuo kitų informavimo apie klimato kaitą būdų skiriasi meno suteikiama asmenine erdve apmąstymams. Meno kūriniai nepateikia sausų faktų ir nurodymų, kaip elgtis, tačiau atveria žmonėms galimybę užmegzti asmeninį ir emocinį ryšį su klimato kaitos problemomis.

Apibendrinant galima teigti, jog sudėtingus ir svarbius klimato kaitos klausimus galima veiksmingai komunikuoti pasitelkiant meną, kuris taip pat gali motyvuoti žmones imtis veiksmų šiai pasaulinei problemai spręsti. Menininkai, pasitelkdami savo talentą įtraukia auditoriją ir skleidžia informaciją apie aplinkos išsaugojimo ir tvarios praktikos vertę. Nors klimato kaitos keliami iššūkiai yra sudėtingi, meno įtraukimas į kovos su ja iniciatyvas suteikia unikalią perspektyvą ir transformacinį potencialą. Didindamas sąmoningumą, įkvėpdamas empatiją, skatindamas dialogą, skatindamas elgesio pokyčius ir kurdamas alternatyvią ateitį, menas gali paskatinti asmenis ir bendruomenes imtis tvarių veiksmų. Ar ryšimės jų imtis kartu?

Tekstas: Judita Strumilaitė.