Prieš dvejus metus dueto iš Kanados Théâtre Puzzle parodytas spektaklis „Maišelio istorija“ festivalyje KITOKS tapo smagiu žaidimu, drauge priminusiu vaikams ir juos atlydėjusiems suaugusiems, kad pabaisos gimsta be saiko „ryjant“ ir pasaulyje jau knibždėte knibžda tokių pabaisų, kurios susikaupė iš vartojimo atliekų. Šįmet vartojimo tema grįžta į festivalį, tik kiek kitokiu pavidalu – dueto iš Vokietijos Performing Group spektaklyje „Šlamštastika“ (Trashedy) tema vystoma pasitelkiant ne tik akivaizdžiai vartojimą simbolizuojančius objektus, tačiau ir video projekcijas, tiesioginę interakciją su publika, o humoras nuo KITOKIO spektaklių apskritai retai atsiejamas. Apie vartojimo temą ir nenorą mokyti publiką, kalbamės su vienu iš spektaklio autorių Martinu Rascher. 

Kodėl jums tokios svarbios vartojimo ir užterštumo temos?

Visų pirma svarbu suprasti, kad mes esame menininkai, o ne mokslininkai ar politikai. Niekam nenorime aiškinti, kaip jiems elgtis ar kaip nesielgti. Nemanome, kad žinome daugiau ar elgiamės teisingiau nei kažkas kitas. Tiesiog nešame į sceną mus dominančias temas. Leonardo, spektaklio idėjos ir koncepto autorius, nuolat kartoja, kad visuomet turime naudoti tuos metodus ir priemones, kuriuos turime savo rankose. Tad būdami menininkais, mes pasitelkiame atlikimą, šokį, video medžiagą ir garsą tam, kad suvoktumėme ir kalbėtumėme apie mus supančius dalykus.

Žinoma, panėrę į temą sužinojome naujų dalykų. Tačiau nesame šios srities ekspertai – mes tik perduodame savo požiūrį mums pažįstama kalba.

Vis dėlto, vartojimas yra viena esminių mūsų laikų temų. Ypatingai Vakarų pasaulyje – vartojame vis daugiau ir daugiau. Gyvendami Vokietijoje, daug „vartojančioje“ šalyje, suvokėme, kad ne visada žinome, iš kur atsiranda mūsų naudojami produktai.

O tarša yra tiesiogiai susijusi su vartojimo tema – kuo daugiau podukcijos suvartojame, siuntinių išsiunčiame, elektronikos prietaisų pakeičiame, tuo didesnę taršą sukuriame. Aklas vartojimas gali būti pavojingas, kaip ir bet kas, kas daroma aklai.

Galbūt esate pastebėję, kiek toks spektaklis iš tiesų veikia jaunus žmones ir skatina juos apsvarstyti temą?

Kartais gauname pavienių atsiliepimų apie tai, kaip žmonės buvo paveikti spektaklio, bet apie jų pokyčius nieko negalime pasakyti. Tačiau jei paskatinome juos apie tai pasvarstyti ir dar leidome pasilinksminti, manau, nuveikėme kažką naudingo.

Kokią žinutę norite siųsti publikai? Ar spektaklis siekia padėti žmonėms tapti sąmoningesniais?

Nėra vieno atsakymo į mūsų spektaklyje aptariamas temas. Labai džiaugiamės, kai spektaklis paveikia žmones ir galbūt paskatina juos galvoti apie tai, kokią įtaką jų veiksmai daro juos supančiai aplinkai. Ir čia turiu omenyje teigiamą įtaką, nes tai, kad kiekvienas mūsų veikia aplinkinius žmones ir reiškinius, yra tikrai žavu.

Taip pat mums patiems buvo įdomu suvokti, kokią pasirinkimo laisvę kiekvienas turime savo kasdieniniame gyvenime.

Ką vadinate „ekologiniu intelektu“?

Šį terminą pasiskolinome iš knygos, kurią skaitėme spektaklio kūrimo metu. Knygoje rašoma apie tai, kokią įtaką ekologijai daro mūsų gyvenimo būdas, apie tai, kaip susigyventi su šiomis įtakomis globaline prasme ir kaip vykdyti pozityvius pokyčius.

„Šlamštastikos“ metu ekrane kartais projektuojate kiek šokiruojančius piešinius, tačiau net ir tuomet publika juokiasi. Kokių reakcijų paprastai sulaukiate spektaklio metu ir kaip jos keičiasi eigoje?

Spektaklio pradžia yra kiek lengvesnė nei vidurys, kuriame daugiau chaoso. Tačiau spektaklis niekuomet netampa pernelyg sunkus ar šokiruojantis – ne toks mūsų tikslas. Man regis, dauguma žmonių po spektaklio jaučiasi kažkuria prasme paveikti. Bent jau tie, kurie prieina pasikalbėti. Ir turbūt tie, kurie spektaklio metu išeina iš salės.

Spektaklį rodėte keletoje skirtingų valstybių. Kas lemia šio spektaklio populiarumą?

Galbūt tai universali ir globalizacijos bei technologijų laikotarpį atitinkanti tema. Be to, mūsų spektaklio logistika gana paprasta, nesunku spektaklio tekstą išversti į bet kurią užsienio kalbą. Spektaklyje dažnai pasitelkiame humorą, kuris, regis, taip pat universalus.

Ką svarbiausia žinoti kuriant teatro spektaklį paaugliams?

Paaugliai ir vaikai yra tokia pati publika kaip ir suaugusieji. Neretai teatre (nors iš tiesų – bet kur) jauniems žmonėms su šia amžiaus kategorija elgiamasi kitaip ir mes manome, kad tai neteisinga. Tad kurdami jauniems žmonėms nieko specialiai neišskiriame ir nesureikšminame. Visuomet bandome ištraukti temas, į kurias galime pažvelgti per žaidimo prizmę.

Kaip mažinant vartojimą išlaikyti pasirinkimo laisvę?

Šis sprendimas priklauso nuo kiekvieno individualiai. Žmogus, kaip savarankiškas asmuo, pats gali nuspręsti, kokią informaciją jis nori gauti, ir ar jis ką nors nori keisti savo veiksmuose. Šio sprendimo už tave niekas kitas nepadarys.

Kalbino Aušra Kaminskaitė

į "Šlamštastiką" kviečiame sausio 15 d. 12.00 ir 18.00 | daugiau apie spektaklį - čia