Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti muzika ir latvių aukštosios mados prekės ženklo One Wolf kostiumai – visa tai šokio teatro „PADI DAPI Fish“ kūrėjų Niels Claes ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės šokio spektaklyje „Aside“, kuris nuo premjeros 2017 m. rugsėjį Vilniuje rodytas tik kartą. Vasario 22 d., 19 val. „Aside“ vėl atvyksta į Vilnių ir kvies žiūrovus susitikti „Menų spaustuvėje“. Šia proga kalbamės su Gintare ir Niels apie spektaklio idėją, paauglystės patirtis ir kūrybinius iššūkius.

Esate jauni ir daugumai galbūt menkiau pažįstami kūrėjai. Papasakokite apie save.

Gintarė: Kai vaikystėje manęs paklausdavo kuo noriu būti užaugusi, visada atsakydavau jog būsiu dainininkė, aktorė, šokėja arba matematikos mokytoja. Be pastarojo viskas bylojo apie mano meniškąją prigimtį. Nusprendžiau vidurinę mokyklą pabaigti kartu su šokiu ir jau nuo to momento žinojau, kad noriu visą savo gyvenimą sieti su tuo. Po studijų patekau į Kauno šokio teatrą „Aura“. Turėjau garbės susipažinti ir dirbti su daugybe įvairių menininkų ir tai dar sustiprino mano norą tęsti kelionę šioje srityje.

Ten susipažinau ir su šokėju Niels Claes. Mūsų idėjos ir požiūris į pasaulį sutapo ir visada gebėjome surasti bendrą kalbą bei suprasti vienas kitą. Tad pradėję laisvai samdomų atlikėjų karjerą iškart nusprendėme imtis veiklos kartu. Svarstėme, kur galėtume įgyvendinti savo idėjas - taip atkeliavome į Klaipėdą, kur šokio teatras „PADI DAPI Fish“ mus šiltai priėmė.

Niels: Šokį pamilau dar vaikystėje, o kai tapau paaugliu ir pastebėjau, jog jis padeda išreikšti jausmus, meilė dar labiau išaugo. Dėl to nusprendžiau studijuoti šokį ir man pasisekė, jog savo kelyje galėjau mokytis iš įkvepiančių choreografų. Jausdamas, jog galiu papasakoti žiūrovui daugiau ir siekdamas kūrybinės laisvės, nusprendžiau tapti laisvai samdomu šokėju. Džiaugiuosi, jog projektas vyksta kartu su Gintare ir šokio teatru „PADI DAPI Fish“, kurie suteikia man kūrybinę laisvę ir teigiamą iššūkį kurti kokybišką produkciją.

Kam ir kaip kilo spektaklio idėja?

Didėjant įtampai tarp žmonių, turinčių skirtingą požiūrį, mūsų dėmesį patraukė stereotipų taikymas ir žmonių skirstymas į kategorijas. Kai pradėjome apie tai diskutuoti, pastebėjome, kad daugybė žmonių susiduria su tomis pačiomis kliūtimis savo gyvenime. Nesvarbu ar kalbame apie odos spalvą, seksualinę orientaciją, negalią, lyčių skirtumus ar kilmės vietą - visi norime rasti savo vietą visuomenėje. Kodėl mes visi, susidurdami su tais pačiais iššūkiais, vistiek nesuprantame vieni kitų? Ir kaip jaučiasi tie, kurie neatitinka visuomenės normų? Kadangi translytiškumo tema ypač išryškina šią problematiką, nusprendėme ja pasiremti kuriant šį spektaklį.

Pasirinkote Lietuvoje jautrią ir dažnai tabu laikomą temą. Ką norite pasakyti žiūrovams?

Norime parodyti kitą šios temos pusę, kuri daugumai atrodo tolima ir jų neliečianti, tačiau kiekvienas turime abejonių, kompleksų, ypač, kai ryškiai skiriamės nuo daugumos. Esame linkę pamiršti, jog kiekviena istorija - daugiabriaunė ir nėra vieno teisingo kelio ar atsakymo. „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems. Norime parodyti, jog, jei žmonės būtų atviresni vieni kitiems, visuomenėje ir politikoje nebūtų tiek problemų.

Apibendrinant, norime parodyti, jog neapykanta žmonėms, kurių nesuprantame, virsta tyčiojimusi, nepaisant to, ar tai darome sąmoningai ar ne. Tokie veiksmai gali turėti rimtų pasekmių šių žmonių emocinei būsenai ir savivertei. Nesiekiame piršti propagandos apie lygybę, tiesiog norime priminti, jog svarbu elgtis su kitais taip, kaip norime, jog su mumis elgtųsi, būti atviriems ir suprasti vieniems kitus.

Kokiai auditorijai skirtas spektaklis, kodėl?

Tema pati savaime aktuali paaugliams, nes kalba apie vidines kovas, kurios vyksta formuojantis asmenybei, tačiau norime sukurti spektaklį, kuris paliestų kiekvieną.

O kokios jūsų paauglystės patirtys, kaip jos siejasi su spektakliu?

Niels: Mano atmintyje paauglystė - sunkiausi mano gyvenimo metai. Bandžiau suprasti, kas iš tiesų esu ir kur priklausau. Buvo sunku ir dėl to, jog patyriau patyčias, tačiau einant metams ėmiau suprasti ir iš manęs besityčiojusiųjų pusę - jie tiesiog nesuprato mano požiūrio. Šis žinojimas man labai padėjo, todėl tikiu, jog paaugliams svarbu suprasti, kad jie ne vieninteliai taip jaučiasi.

Gintarė: Negalėčiau pasakyti kad turėjau sunkią paauglystę. Bet visuomet buvau „tas vaikas ant tvoros“ - nuo mažens mėgdavau stebėti ir tyrinėti žmonių elgseną, bandydama rasti priežastis, pateisinimus jų veiksmams. Žinoma, noras pritapti, man nebuvo svetimas, vis ieškojau savo vietos „socialinėse džiunglėse“. Per daug nesiplečiant, sukausi gan ekstremaliose grupuotėse idant greičiau suprasčiau pačią save, bei kitų vertybines sistemas - taip susidėliojau savąsias. Šis polinkis stebėti ir analizuoti manęs neapleido iki šiol, tad sukauptą patirtį, įžvalgas apie patirtas situacijas sudėjau ir į spektaklį.

Kokie didžiausi judviejų iššūkiai šokio spektaklio „Aside“ kūrybiniame procese?

Savo spektakliu norime atskleisti daug nagrinėjamos temos sluoksnių, todėl yra rizika, jog pradėsime kartotis, taigi iššūkis mums - kaip sukurti choreografiją auditorijai priimtina kalba ir kartu neprarasti temos daugiasluoksniškumo.

Interviu parengė Greta Seiliūtė

Šokio teatras „PADI DAPI Fish“

2018-02-12