Šių laikų kultūra – įtrauki ir beveik be sienų. Jos procesai veikia it susisiekiantys indai tarp įvairių šalių, visuomenių, kūrėjų grupių. Šiųmetį festivalį „Naujasis Baltijos šokis '18“ penktadienio vakarą Menų spaustuvėje pradeda „Maqamat“ šokio teatras iš Beiruto (Libanas), pirmoji Lietuvoje viešinti arabų pasaulio šokio trupė, o gegužės 13-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre uždarys „Les ballets C de la B“ – prieš 23 metus dar pirmajame Lietuvoje tarptautiniame teatro festivalyje LIFE furorą sukėlusi trupė iš Belgijos.

Reiškiniai tolimi vienas kitam ir geografiškai, ir laiko atžvilgiu. Tačiau yra, kas juos sieja: šio vakaro spektaklyje „Beytna“ scenoje tarp keturių choreografų iš keturių valstybių bus ir belgas (flamandas) Koenas Augustijnenas, kuris šoko, vaidino dar aname belgų choreografo Alaino Platelio trupės spektaklyje „Bonjour Madame“, taip sužavėjusiame Lietuvos žiūrovus 1995-aisiais. Ta proga kalbiname K.Augustijneną, tapusį savotiška dramaturgine viso festivalio ašimi.

– Kokie jūsų prisiminimai iš 1995 m. Vilniaus, kuriame viešėjote su trupe „Les ballets C de la B“?

– Pamenu, kad publikos susidomėjimas buvo milžiniškas. Tiek daug žmonių norėjo išvysti spektaklį, kad paskelbėme papildomą nemokamą spektaklį ryte, o vakare vaidinome vėl. Žiūrovai sėdėjo ir stovėjo net ant laiptelių. Man Vilnius atrodė labai egzotiškas. Mačiau žmones, einančius į bažnyčią. Pamenu aukštą viešbutį ant kalvos prie upės (tuometis „Lietuvos“ viešbutis – red.) – mums tada sakė, kad tai KGB viešbutis. Kiekviename aukšte sėdėjo po apsaugininką, stebintį klientus koridoriuje. Pamenu, kaip kažkokiame sandėlyje pirkau apatinius – mažiausiai penki sandėlio darbuotojai dalyvavo tame sandėryje. Buvo galima juste justi vis dar tebeveikiančią rusišką sistemą. Naktį gatvėje sutikau vyriškį, kuris su manimi gestais pajuokavo, nes aš nesupratau kalbos – ir tą juokelį aš pagavau.

– Kas nuo to laiko pasikeitė jūsų gyvenime?

– Daug kas. Vilniuje 1995 m. buvau „Les ballets C de la B“ šokėjas. Netrukus pradėjau trupei kurti choreografiją. Iki 2013 m. sukūriau 8 spektaklius. Režisavau spektaklius valstybiniams teatrams Oldenburge, Maince (Vokietija) ir „Konzert Theater“ Berne, Šveicarijoje, du spektaklius Australijoje. Su savo partnere Rosalba Torres Guerrero neseniai Belgijoje įkūriau naują trupę „Siamese Cie“.

– Bet juk jūs studijavote istoriją Gento universitete, kaip nutiko, kad tapote profesionaliu šokėju ir choreografu? Mūsų geografinėse platumose vis dar manoma, kad tam reikėtų įgyti atitinkamą diplomą.

– Jaunystėje gyvenau labai fizišką gyvenimą kaime. Daug sporto ir šokių vakarų. Pastudijavau istoriją dvejus metus. Turiu diplomą, bet niekada nieko su juo nenuveikiau. Šokiu susidomėjau, kai studentaudamas pamačiau Wimo Vandekeybuso (jo trupė „Naujajame Baltijos šokyje“ viešėjo 2014 m. – red.) spektaklį. Dėl įdomumo ir patirties sudalyvavau atrankoje – jis atsirinko mane keleto savaičių dirbtuvėms.

Aktoriai, akrobatai, sportininkai ir akademiniai šokėjai iš įvairių šalių atvėrė man akis. Atradau, kad kiekvienas gali sukurti savo paties judesių kalbą. Kad gali tapti šiuolaikiniu šokėju ir nelankęs šokio mokyklos. Priešingai, tai buvo metas, kai Vandekeybusas patarė man ne eiti į šokio mokyklą, o verčiau lankyti įvairias dirbtuves ir dirbti pačiam su savimi. Tai buvo metas, kai ryškėjo nauja kryptis į šokio spektaklius kviesti šokėjus, neturinčius akademinio šokio išsilavinimo.

– Kaip apibūdintumėte savo dabartinę profesiją?

– Įsivaizduojamo pasaulio žiūrovams kūrimas. Daug amatininkystės. Daug sprendimų priėmimo. Daug disciplinos. Ir psichologija vedant kūrybinę komandą į galutinį rezultatą.

– Jūsų biografija sako, kad jūsų pasirengimo ir darbo patirties šaknys kyla iš narystės „Les ballets C de la B“. Ar galite papasakoti daugiau apie šią trupę ir ką ji reiškė jums?

– Kai atėjau į „Les ballets C de la B“, metus tiesiog dalyvavau daugybėje dirbtuvių. A.Platelis, kurdamas „Bonjour Madame“, scenai rinkosi labai skirtingus žmones. Kai kurie turėjo šiuolaikinį pasirengimą, kiti atėjo iš gimnastikos, klasikinio šokio ar sporto. Repeticijose jis prašė savo šokėjų indėlio. Duodavo kokią nors užduotį, mes parengdavome duo, trio ar solo. Tokio darbo būdo pasekmė – išmoksti dirbti su kolegomis ir išmoksti dirbti savarankiškai. Štai kodėl tiek daug žmonių, dirbusių su šia trupe ir Alainu, vėliau ėmė ir patys kurti. Aš esu vienas tokių pavyzdžių. Didelę savo gyvenimo dalį kuriu savo spektaklius ir užsiimu jų sklaida.

– Vienas prancūzų kritikas jus apibūdino taip: „Koenas Augustijnenas primeta savo stilių. Kūno kalbą skolinasi iš cirko, šiuolaikinio šokio, hiphopo. Ir – muzikalumas, kaip judesio testas.“ Kaip jūs pats apibūdintumėte savo stilių?

– Sakyčiau, jis energizuojantis, teatriškas ir labai fizinis. Kartais šiurkštus, kartais atskleidžiantis mūsų trapumą. Mano darbas visada susijęs su gyvenimu. Kartais rodau jo tamsiąją dalį, bet taip pat juokingąją ir švelniąją pusę.

– Jūsų naujausiame spektaklyje „(B)“ – septyni urbanistinio šokio šokėjai ir trys profesionalūs boksininkai. Kodėl pasirinkote tokią kombinaciją?

– Ilgą laiką kirbėjo idėja padirbėti su bokso ir šiuolaikinio šokio judesių žodynu. Kadaise man „stogą nunešė“ filmas „Kai mes buvome karaliai“ – apie vieną žymiausių bokso istorijoje mačų tarp Mohammedo Ali ir George'o Formano Kinšasoje (Kongas). Po šio filmo pradėjau domėtis Ali. Jaunas jis buvo toks gracingas, kad man atrodė, jog ringe tiesiog šoka. Taigi boksavimosi ir šiuolaikinio šokio judesių žodynui norėjau suteikti naują formą. Suprasti, kaip jie gali veikti vienas kitą, koks dialogas tarp jų gali vykti.

Dramaturgiškai norėjau atskleisti intymesnę trapiąją boksininko pusę, supriešinti tai su viešu jėgos ir gyvybingumo įvaizdžiu. Ir tai atveda mus prie bokso kaip gyvenimo metaforos. Ir prie mūsų pačių kovos su savimi per savo trumpą gyvenimą.

– Belgijoje, gana mažoje šalyje, gimė tiek daug tarptautiniu mastu žinomų šokio vardų, choreografų, trupių, ir šiuo aspektu ji atrodo kone talentingiausia šalis pasaulyje. Turite tam paaiškinimą?

– Tikriausiai Béjart'o Mudros mokykla Briuselyje, veikusi 1970–1988 m., turėjo tam įtakos. Anne Teresa De Keersmaeker (įkūrusi žinomiausią šių laikų Belgijos šokio trupę „Rosas“ – red.) studijavo Mudroje. Bet šiaip jau Belgija neturi ilgos šokio istorijos. Esame gana laisvi, nes neturime tokio tradicijų ir klasikinių kodų svorio kaip kitos visuomenės.

Esame maža šalis, mentališkai siekianti atsidaryti ir dairytis, kas vyksta kituose kraštuose, ir susigrąžinti tą įkvėpimą, ką nors iš tų įspūdžių vystyti. Kita vertus, Belgija yra netoli Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Berlyno – spėju, kad buvimas centre irgi prisideda. O nuo 1990-ųjų iki 2008 m. turėjome labai gerą ekonominę situaciją, kurioje ištisa nauja artistų karta turėjo galimybes sužydėti.

– Prieš keletą dešimtmečių buvo nesunku atpažinti ir apibrėžti, kas yra baletas, kas yra teatras, dailė ar cirkas. Dabar visa tai liejasi, lydosi. Ar mes šiomis dienomis dar žinome, kur brėžti linijas tarp menų?

– Vis daugiau ir daugiau skirtingos meno formos yra jungiamos. Ypač šiuolaikinis šokis mėgsta kviestis ir jungti kitas formas: teatrą, video, cirką, vizualiuosius menus... Taip pat ir akademinis pasaulis stato vis daugiau tiltų su scenos pasauliu. Avangardiniame šokyje mes daugiau linkę kalbėti apie performanso meną. Tai viskas, kas vyksta publikai. Bet aš vis dar matau vienas greta kito stovinčius didelius tekstinio teatro ir neoklasikinio šokio bokštus.

– Šį vakarą ir ryt, šeštadienį, Vilniuje rodomas spektaklis „Beytna“ jungia choreografus iš visiškai skirtingų šalių ir kultūrinių kontekstų. Kaip jaučiatės šiame spektaklyje, kaip jūs keturi suderinote tokį skirtingą supratimą apie šokį, kultūrą ir visuomenę?

– Tai buvo avantiūra... Pirmąjį repeticijų mėnesį, kol keitėmės choreografiniu požiūriu apie medžiagą, kurios ėmėmės, patyriau daug pasitenkinimo – vėl būti scenoje, improvizuoti, pasitelkiant savo paties kūną. Pradinis taškas buvo keturiems choreografams kartu sukurti ir surežisuoti spektaklį. Antrą mėnesį supratome, kad labai sunkiai pavyksta susitarti. Tai buvo konfrontacija. Galiausiai sutarėme, kad Omaras Rajeh priims didžiuosius sprendimus. Juk jis buvo tas, kuris sukvietė mus į Libaną ir pasiūlė šią koncepciją. Perėjome sunkius momentus, ieškodami bendro pagrindo. Tačiau tas akimirkas vertėjo patirti, kad galų gale ateitume iki spektaklio, kurį vaidindami dabar patiriame džiaugsmą.