„Nors visi NOA spektakliai paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, būtent šis įsiminė labiausiai – dėl minimalistinės formos ir daugiaprasmio turinio“, – po praėjusį pavasarį NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje pristatytos Arturo Bumšteino garso instaliacijos-performanso „Olympian Machine“ premjeros rašė muzikos žurnalistė Emilija Visockaitė. Viena mažiausiai reklamuotų festivalio premjerų netikėtai tapo savotišku „tamsiuoju arkliuku“, sužavėjusiu festivalio lankytojus. Sausio 24 d., ketvirtadienį, 19 val. „Olympian Machine“ ir vėl bus parodyta Menų spaustuvės Juodojoje salėje.

Ši garso instaliacija-performansas – tai 12-os balsų garsinis koliažas, kuris A. Bumšteino rankose virto originaliu žmogiškosios atminties tyrimu. Tarp šiame unikaliame eksperimente sudalyvavusių žmonių – ne viena žymi pavardė. „Olympian Machine“ girdime Darjos Lyzenko, Daumanto Ciunio, Domo Raibio, Eglės Strackaitės-Kalendros, Gretos Grinevičiūtės, Karolio Vyšniausko, Kristinos Agintaitės, Marijos Simonos Šimulynaitės, Mariaus Povilo Elijo Martynenko, Mindaugo Urbaičio, Rūtos Junevičiūtės, ir Žilvino Andriušio balsus.

Išskirtinio dėmesio verta originali performanso kūrybinė virtuvė. Visas atlikėjų dvyliktukas po vieną, nežinodami eksperimento turinio, valandai buvo uždaryti įrašų studijoje. Kiekvienam buvo perskaityta trumpa Homero „Iliados“ santrauka. Vėliau kiekvienas buvo paprašytas atpasakoti tai, ką prisiminė. Jau po įrašų sesijos, užfiksavusios kiekvieno atsiminimų nuotrupas, emocingas reakcijas ar egzistencinius pamąstymus, A. Bumšteinas sudėliojo unikalią „balsų partitūrą“, atveriančią tiek individualios, tiek kolektyvinės atminties užkaborius.

„Iliada“ ir „Odisėja“, kaip ir kiekvienas epas – tai kolektyvinius archetipų klodus talpinantis pasakojimas. Kaip vienas iš projekto dalyvių sakė – istorijoje apskritai egzistuoja tik keli tekstai ir jie nuolatos atsikartoja vis kitais pavidalais. Iliada = Romeo ir Džuljeta?... Man pasirodė natūralu, kad ruošiant kūrinį, kuris lyg ir tyrinėja žmogaus atmintį, verta pasinaudoti tokiu esminiu, archetipiniu tekstu. Taip pat, pastaruosius kelerius metus neužverčiu antikinės mitologijos”, – apie „Iliados“ pasirinkimą pasakojo A. Bumšteinas.

„Olympian Machine“ tarsi tęsia vieną A. Bumšteino kūrybinių linijų. Prieš keletą metų menininkas pristatė garso vaidinimą „Audiokaukas“, inspiruotą senų televizijos transliuotų fantastinio kino laidų bei knygų. Savo ruožtu, „Olympian Machine“ atsigręžia į mitologiją ir atminties procesus. Įdomiausia, kad abu kūriniai buvo pristatyti operos festivaliuose. Nors prieš „Olympian Machine“ premjerą netrūko skeptikų, netikėjusių, kad šis kūrinys gali būti suvokiamas kaip opera, pamatęs jį ne vienas pripažino – performansas turi bene visus operos struktūrai būdingus elementus.

„Man opera, visų pirma, istoriją pasakojantis balsas, kurį mes girdime kitų balsų garsovaizdyje. Palyginimui – balsas kaip signalas, o „kiti balsai“ – kaip triukšmas, trukdantis vykti komunikacijai. Iš to konflikto ir gimsta drama. Mes susitapatiname su balsu ir angažuojamės kovai prieš „svetimą“, įsibrovėlį, barbarą... Muzika

operoje – tai savotiškas lubrikantas, padedantis sklandesnei komunikacijai. Visi šie elementai yra ir „Olympian Machine“. Kuo tai ne opera?“, – retoriniu klausimu savo mintis apie performanso „operiškumą“ baigia A. Bumšteinas.

Arturo Bumšteino garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“ – sausio 24 d., ketvirtadienį, 19 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Bilietus platina Tiketa. Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.