Michiel Deprez ir Ruben Mardulier – šiuolaikinio cirko ir performanso menininkai iš Belgijos ir Nyderlandų, pirmąją pažintį su Lietuvos sostine patiriantys tarptautinių rezidencijų programos Menų spaustuvėje metu. Du jauni kūrėjai mokėsi profesionalios akrobatikos ir žongliravimo, o šiuo metu kuria judesio ir performanso lauke ir savo eksperimentuose kaip mediją išnaudoja išmaniuosius telefonus, internetą, savo pačių kūnus, judantį vaizdą, garso įrašą, performansą, cirką, šokį ir teatrą. Dviems savaitėms šis duetas įsikėlė į studiją Menų spaustuvėje tam, kad atsivertų patiems įvairiausiems įkvėpimo šaltiniams, ir balandžio 25 dieną kviečia žiūrovus savo akimis išvysti kūrybinio proceso rezultatą.

Papasakokite apie save – kas jus atvedė į šiuolaikinio cirko ir performanso sritį, kaip pradėjo dirbti drauge?

Michiel: Aš esu Michiel Deprez, o čia - Ruben Mardulier, o kartu mes dirbame tiesiog kaip Mardulier en Deprez. Prieš tris metus baigę mokslus pradėjome tarpusavyje daug kalbėtis ir dalintis idėjomis, bet su jomis nieko iš tiesų nenuveikėme. Tačiau tuomet viena flamandų cirko organizacija pasiūlė paramos projektą menininkams, kurio dėka gavome nedidelę erdvę darbui ir šiokį tokį biudžetą. Tuomet jau pradėjome realiai dirbti drauge ir šitaip darbuojamės iki šiol.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje yra pakankamai nauja disciplina, daugeliui tradicinių scenos menų gerbėjų galinti atrodyti dar nepažįstama ir kiek mistiška. Ką žmogui, niekuomet nesusidūrusiam su jūsų darbais, galėtumėte papasakoti apie savo kūrybą?

Ruben: Manau, kad daugelis turi gana tradicinį cirko įsivaizdavimą su atpažįstamomis jo disciplinomis: žongliravimu, akrobatika ir panašiai. Tačiau mes stengiamės nekreipti dėmesio į faktą, jog šios disciplinos egzistuoja ir kuriame cirką tiesiog remdamiesi jo teikiamu pojūčiu, estetika, humoristiniu aspektu.
Michiel: Nors mes ir darome nemažai cirko triukų, svarbiausia – ne galutinis rezultatas, o tai, kaip juos atliekame. Pavyzdžiui, esame kūrę paveikslą man balansuojant su padėklu – tokiu, kokį naudoja padavėjai nešioti gėrimams: šiai idėjai mus įkvėpė tai, kad žmogui nukėlus vieną taurę nuo padėklo padavėjas turi greitai sureaguoti, nes padėklo balansas pasikeičia. Taigi, vietoje taurių panaudojome talpas su dažais, o Rubenas vis įnirtingiau čiupdavo jas nuo padėklo, taigi, dažai galiausiai išsipylė ant drobės – tai ir buvo mūsų paveikslas. Toks paveikslas nėra gražus, bet esmė slypį į jį atvedusiame procese. Tas procesas pats savaime yra tarsi triukas, cirko dalis.

Ar yra dalykų, kuriuos be kasdienių reiškinių naudojate kaip savo inspiracijas? Galbūt idėjų semiatės iš kitų menininkų, turite savo autoritetų?

Ruben: Negalėčiau pasakyti, kad mus įkvepia konkretūs menininkai, bet jaučiamės susiję su žmonėmis, turinčiais panašų požiūrį į kūrybą, kuriančiais meną tarsi subtilų kasdienio gyvenimo ar saves pačių komentarą. Man labai patinka – Micheliui, manau, taip pat, - menininkai, kurie kvestionuoja savo kūrybą ir nesijaučia galintys prieš žiūrovus naudoti didaktiką. Ne tie, kurie galvoja: “Mano kūryba paaiškina, ką žiūrovas turėtų galvoti”, o tie, kurie veikiau mano: “Taip, tai idėja, kažkas trapaus ir asmeniško, ką žiūrovas gali interpretuoti savaip”. Taip pat svarbu ir tai, kad mes, kaip ir daugelis dabartinių kūrėjų, neapsiribojame viena konkrečia sritimi, o tai atveria daugybę galimybių mainytis idėjomis. Prieš porą savaičių susikūrėme Instagram paskyrą ir matome prisijungiančius sekėjus, kurių darbo metodai ar estetinis pojūtis panašus į mūsų. Toks komunikavimas – šaunus dalykas. Manau, kad menininkai neturėtų visko laikytis tik sau. Reikšti pretenziją į savo darbą man tam tikra prasme atrodo liūdna – juk gera, kai kas nors tavo kūriniu pasinaudoja kaip įkvėpimu ir sukurią ką nors naujo.

Papasakokite, kaip nusprendėte pasirinkti būtent tokią savojo cirko kryptį?

Michiel: Tai nutiko gana natūraliai. Pradžioje viskas gimė iš vaizduotės ir juokelių tarpusavyje – pavyzdžiui, kas būtų, jei karvė įkvėptų helio dujų ir myktų? O tuomet atsirado galimybė mudviems dirbti drauge ir kai kurios smagios idėjos išsipildė.

Ruben: Tokios mintys ir fantazijos kildavo mums abiems, todėl lengvai atradome bendrystę. Kai savo idėjomis pasidalinu su kai kuriais kitais žmonėmis, jie ne visada jas supranta ar įžvelgia jų komiškumą. Tuo tarpu Michieliui jos pasirodė įdomios. Kilusi idėja tampa gerokai labiau motyvuota, kai ja džiaugtis galima dviese.

Ar tai reiškia, jog tam, kad žiūrovas įsijaustų į jūsų pasirodymus, jam reikia turėti gerą humoro jausmą?

Michiel: Galima sakyti ir taip, bet ne visuomet mūsų darbų rezultatas būna juokingas. Kai kyla idėja ir pradedame ją vystyti, nebūtinai iškart įsivaizduojame galutinį rezultatą. Viskas prasideda nuo proceso ir tai, į ką galiausiai ateiname, kartais būna gerokai rimtesnis reikalas.
Ruben: Tačiau taip, humoras yra labai svarbus dalykas, nes juokas gali ateiti kartu su daugybe skirting emocijų. Įmanoma atrasti ką nors juokingo ir tame, kas teikia daug skausmo vien todėl, kad žmogui reikia savotiškai pabėgti nuo neigiamų emocijų. Kai kurios mūsų pasirodymų idėjos pradžioje būna labai juokingos, bet jas įgyvendami patiriame visą spektrą kitokių emocijų. Pavyzdžiui, kartą sumanėme nufilmuoti video, kaip šokame stepą, tačiau patys šokti nenorėjome, todėl keturias valandas stovėjome ir filmavome savo kojas – juk pavargęs žmogus pradeda jas judinti. Tuomet pagreitinome vaizdo įrašą, o pagreitinti mūsų pavargusių pėdų judesiai atrodė lyg stepas. Pirmąjį pusvalandį viskas atrodė labai juokinga, tačiau prastovėjus pusketvirtos valandos kojas beprotiškai skaudėjo ir skaičiavome sekundes iki pabaigos. Manau, kad būtent tokie darbai, turintys kelis emocinius sluoksnius, kuriuose humoras tiek atsiranda, tiek dingsta, yra patys įdomiausi.

Kokį pasirodymą ruošiate Lietuvos žiūrovams?

Michiel: Kurį laiką vykdome savotišką tyrimą – ieškome malonių judesių. Geras to pavyzdys – maži vaikai: kartais jie pradeda skleisti garsus ar daryti atsitiktinius judesius todėl, kad tai ramina ir suteikia malonumą. Prieš porą dienų gatvėje pastebėjome vyrą, kuris tiesiog stoviniavo gniaužydamas delną. Tai irgi yra vienas iš „malonaus judesio” pavyzdžių.
Ruben: Be to, stengiamės kuo daugiau vaikštinėti po Vilnių, suprasti, kaip veikia šis miestas ir žmonės jame. Pastebėjome dalykų, kurie mums pasirodė įdomūs ar keisti – pavyzdžiui, tai, kad daugybė gatvės šviestuvų, rodos, stengiasi įsižiebti ir tuomet užgęsta. Atrodo, tarsi šviesa labai norėtų užsidegti, tačiau vietoje to tik lėtai ir silpnai mirkčioja. Tai labai gražu! Dar vienas mus sudominęs dalykas, kurį norėtume panaudoti kaip medžiagą pasirodymui – žali tinklai, kuriais uždengti byrantys senų namų balkonai. Kaip matai, idėjos gimsta visai atsitiktinai – vėliau mes ieškome būdo jas toliau išvystyti.

Taigi, jūs iš esmės stengiatės pastebėti dalykus, prie kurių vietinių gyventojų akys jau seniai yra pripratusios ir į kuriuos tiesiog nebeatkreipiame dėmesio?

Ruben: Kažkas panašaus. Sakykime, šį rytą iš buto, kuriame apsistojome, ėjome į Menų spaustuvę ir atkreipėme dėmesį į šviesoforą – Belgijoje, priešingai nei čia, nėra geltono šviesoforo signalo. Pastebėjome, kad žmonės pradeda eiti per gatvę vos užsižiebus geltonai šviesai, nesulaukę žalios. Tuomet pagalvojome, kaip būtų įdomu, jei geltonas signalas staiga užtruktų gerokai ilgiau – žmonės turėtų būti tikrai suglumę! Žinoma, tai būtų sudėtinga įgyvendinti, nes tektų perprogramuoti visą šviesoforo sistemą, bet tai suteiktų visai kitokią patirtį. Tai būtų viena iš daugybės nutinkančių žavių situacijų, kuomet nesi įsitikinęs, ką daryti, tad tenka sugrįžti į save ir susimąstyti, kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.
Michiel: Ši mintis su šviesoforu yra susijusi su tuo, ką jau esame įgyvendinę anksčiau Amsterdame – tuomet eksperimentavome su minios judėjimo dinamika, kai gatvėmis judančioms masėms tekdavo netikėtai mus apeiti. Taigi, mūsų naujos idėjos turi ryšį su ankstesnėmis, su savimi atsinešame šiek tiek istorijos, tačiau stengiamės pasisemti kuo daugiau iš miesto, kuriame esame tuo metu.