Ula ir Bartė Liagaitės, Marianne Tuckman ir Marcelo Schmittner – keturi su skirtingomis disciplinomis dirbantys menininkai, Menų spaustuvės tarptautinių rezidencijų programoje vystantys savo kūrinį „You said quick march, we did a quick waltz″.

Įkvėpti Berlyno klubuose paplitusio žygiavimo techno ritmu, jauni kūrėjai nusprendė plačiau patyrinėti žygiavimo fenomeną šiuolaikinėje kultūroje. Kodėl Čilėje moksleiviai išeina protestuoti į gatves ištisus mėnesius, o Lietuvoje gana atsargiai žiūrime į bet kokio pobūdžio eitynes? Ar Vakarų pasaulio protestai prieš karinius veiksmus ar klimato kaitą tėra patogus ir realaus pokyčio neatnešantis būdas pasijusti aktyvistais? Menininkai pasakoja apie šių klausimų gvildenimą, prie kurio žiūrovai galės prisiliesti rugpjūčio 14 d. įvyksiančiame pristatyme.

 Agnė Vidugirytė

Esate iš skirtingų šalių, trys iš jūsų gyvena ir kuria Berlyne. Ar jūsų bendras kūrybinis kelias ir prasidėjo šiame mieste?

Marcelo: Aš, Marianne ir Ula susipažinome Buenos Airėse, Argentinoje.
Marianne: Iš tiesų mes visi susitikome skirtingose vietose. 
Bartė: Mano sesuo ir Marianne kartu studijavo šiuolaikinio šokio mokykloje Lidse.
Ula: Kai buvau antrą kartą išvykusi į Argentiną dalyvauti vienoje mokymo programoje, ten sutikau ir Marianne – tai buvo staigmena.

Papasakokite, kaip prasidėjo ir vystosi kiekvieno iš jūsų individuali kūryba?

Marianne: Būdama septynerių pradėjau šokti baletą. Tuo metu man tai patiko, tačiau kartą mokytoja pasiūlė užsiimti šiuolaikiniu šokiu – pabandžiau ir prie jo pasilikau. Kiek vėliau, mokydamasi šokio mokykloje Lidse, labai susidomėjau rašymu, poezija ir pasakojimu. Nuo tada šiais dalykais užsiimu lygiagrečiai su šokiu. Dabartinėje mano veikloje daugiausiai fizinio teatro, šokio, be to, Berlyne mokau pabėgėlių vaikus, gyvenančius pabėgėlių centruose – būtent dėl to ir atsikrausčiau į šį miestą prieš pusantrų metų. Visus 2019-uosius metus dalyvauju rezidencijų programoje, kurios dėka su Marcelo turime erdvę kūrybinei veiklai ir gyvenimui, o šalia to studijuoju kūrybinio rašymo magistrą.
Ula: Šokti pradėjau „Auros” studijoje Kaune, o sulaukusi 18-os išvykau į „Northern School of Contemporary Dance“ Lidse, Anglijoje, kur susipažinau su Marianne. Mokymosi procesas ten buvo itin griežtas ir formalus – to man reikėjo, nes vėlai pradėjusi šokti neturėjau tokio stipraus pasirengimo. Visgi baigusi studijas jaučiausi labai suvaržyta, nežinojau, kaip norėčiau ir galėčiau dirbti su judesiu. To pasekoje prisijungiau prie mokymų programos LEM centre Buenos Airėse, skirtame judesio ir scenos menų skatinimui bei vystymui. Dalyvavimas šioje programoje suteikė man visiškai kitokius įrankius darbui su judesiu. Į Buenos Aires sugrįžau dar du kartus – ieškodamos finansavimo dalyvavimui šioje programoje mudvi su sese pradėjome projektą, kuriam gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą. Vėliau mudvi vystėme bendrą darbą, kurį praėjusiais metais pristatėme „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Šiuo metu Marianne ir Marcelo rezidencijos erdvėje su dar keliais kitais kūrėjais dirbame su fiziniu teatru, performanso ir audiovizualiniais menais. Be to, dalyvauju įvairiuose kituose projektuose ir mokau jogos.
Marcelo: Po mokyklos pradėjau studijuoti muzikos kompoziciją universitete, o iki tol grojau įvairiausiose pankroko ir metalo grupėse. Universitete turėjome daugybę skirtingų kompozicijos užduočių, tačiau paskutiniaisiais studijų metais turėjau galimybę daugiau susitelkti ne vien į muzikos kūrimą vardan pačios muzikos – susidomėjau kolaboracijomis, muzikos rašymu kitų disciplinų kontekste. Pačioje pradžioje turėjau tikslą dirbti su kinu, tačiau persikėlęs į Buenos Aires artimiau susipažinau su teatru ir pradėjau kurti muziką nedideliems pastatymams. Tuomet sutikau Marianne ir mudu pradėjome bendrą kūrybinį kelią. Nuo to laiko ėmiau domėtis, kaip savo aistrą muzikai sujungti su judesio menu. Šia kryptimi dirbau persikėlęs į Berlyną, o iš to sekė pažintys su vis daugiau menininkų, taip pat besidominčių galimybe kurti drauge. Galiausiai susiformavo tam tikras ratas choreografų, su kuriais bendradarbiaujame iki šiol. Darbas su jais suteikia galimybę labai įvairiapusiškai žvelgti į kūrybą. Be to, apsigyvenęs Berlyne pradėjau dirbti teatre, kur išmokau nemažai dalykų apie apšvietimą, supratau, ką reiškia būti kūrybiniame procese ne tik kaip muzikos kūrėjui. Ateityje tikiuosi visas šias naujas žinias plėtoti ir toliau.
Bartė: Prieš trejus metus baigiau teatro vadybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijų metu dirbau su įvairiais teatro projektais, prodiusavau scenos menų pastatymus. Po studijų pradėjome daugiau kurti drauge su seserimi, leidau sau eksperimentuoti su vizualiąja pastatymų puse, kuri nuo seno mane domino. Dabar dirbu Oskaro Koršunovo teatre, save vadinu technine darbuotoja – esu atsakinga už kostiumus bei dekoracijas, o šalia to užsiimu labai skirtingais darbais – nuo kino iki scenografijos kūrimo.

Kaip kilo mintis kurti bendrą projektą?

Ula: Atsivežti Marianne ir Marcelo į Lietuvą buvo daugiausiai mano iniciatyva. Be to, su sese visuomet norėjome sukurti tokį darbą, kuriame kiekvieno kūrybinis indėlis turėtų vienodą svarbą.
Bartė: Pirmajame mudviejų su Ula pastatyme ji buvo šokėja, o aš – scenografė. Kilo klausimas, kaip šiuos abu dalykus padaryti po lygiai svarbius? Juk pasirodymuose įprastai matome tik atlikėjus, o visi kiti prie kūrinio dirbantys žmonės lieka nuošalyje. Taigi, norėjome rasti būdą visiems būti vienodai matomiems.
Ula: Pradėjus vystyti šią mintį iškart prisiminiau tuos žmones, su kuriais turime stiprų ryšį. Marianne rašo tekstus, kurie man pačiai yra labai artimi, o Marcelo kuria puikią muziką. Pamaniau, kad keturiese galėtume sutelkti savo individualias stiprybes tam, kad padarytume vieną gerą kūrinį. Dabar matau, jog tai vyksta!
Marianne: Aš, Ula ir Marcelo Buenos Airėse jau turėjome vieną bendrą darbą. Mano galva, jis taip pat turėjo nemažai potencialo, bet dabar matau, kad mes gerokai patobulėjome kolektyvinėje kūryboje. Tuo tarpu paraišką rezidencijai Menų spaustuvėje užpildėme prieš pusantrų metų – nebuvome tiksliai apsibrėžę savo idėjos, turėjome gana abstrakčią mintį apie žygiavimą ir tai, kas kiekvienam atskirai buvo įdomu.
Bartė: Mane domino šviesa ir erdvė, Marianne turėjo minčių apie judesį ir tekstą. Tuo tarpu žygiavimo tema pasiliko tarsi ore kybantis, jungiantis motyvas.
Marianne: Pirmosiomis dienomis mes tikrai jautėmės pasmerkti žygiuoti, tačiau vėliau leidome sau pažvelgti į viską kiek paprasčiau, susigalvoti įvairias užduotis ir leisti sau atlikti jas netobulai. Kūryboje turi išlikti spontaniškumas, jei siekiame savo darbe išlaikyti gyvastį.
Ula: Mums visiems labai atsibodo ypač rimtas, formalus būdas pristatyti šiuolaikinį šokį. Po tokių pasirodymų dažnas žiūrovas išeina jausdamasis kvailas vien todėl, kad nesuprato, ką menininkai norėjo pasakyti. Mes bandome išsilaisvinti iš tokios struktūros ir priartinti savo darbą prie jį stebinčių žmonių, padaryti jį žmogiškesniu.

Kaip jūsų darbe atsirado žygiavimo tema? Kokius jos aspektus sieksite atskleisti?

Bartė: Žygiavimo tema leidžia kalbėti ne tik apie protestą, bet ir pasipriešinimą bendrąja prasme.
Marianne: Be to, mes gyvename Berlyne, o ten techno marching – didžiulis reiškinys.
Ula: Suvienodinto judėjimo fenomenas – įdomi tema. Berlyne apsilankius techno klube pribloškia tai, su kokia energija žmonės visi kartu žygiuoja vietoje pagal tą patį ritmą. Tame slypi kažkas kone religingo. Stebėdami tai pradėjome galvoti – kodėl žmonės turi tokį stiprų poreikį judėti ta pačia kryptimi ir jausti minios bendrystę?
Marianne: Žinoma, suprantame, kad posovietiniame kontekste žygiavimas gali turėti ir neigiamų asociacijų.
Bartė: Privalomas dalyvavimas Sovietų sąjungos galią demonstruojančiuose paraduose vis dar labai gyvas mūsų tėvų ir ankstesnių kartų atmintyje. Visgi žygiavimas eisenoje gali turėti daugybę reikšmių: gali žygiuoti už kažką, prieš kažką, su kažkuo. Be to, šiame veiksme slypi ir kitas aspektas: mes visi suprantame, kad radikaliai nepakeisime pasaulio savo individualiais veiksmais, pavyzdžiui, paaukodami visus savo pinigus ar gyvybę. Taigi, mes einame į gatves ir drauge žygiuojame, nors ir apčiuopiame to beviltiškumą. Viskas, kas belieka – žygiavimas.
Marianne: Vienas iš pagrindinių įkvėpimų šiam darbui – Čilės dramaturgo Guillermo Calderón pjesė, kurios veiksmas vyksta klasėje. Visi mokiniai, išskyrus vieną, yra išėję protestuoti, ir mokytojas kalbasi su likusiuoju.
Marcelo: Čilėje žygiavimas protestuose yra įprastas dalykas, ypač kalbant apie moksleivius. 2006-aisiais šalyje kilo revoliuciniai moksleivių judėjimai, ir iki dabar kartą per metus jie išeina į gatves streikuoti dėl geresnių mokymosi sąlygų. Šie protestai išprovokavo policijos smurtą, o politikams tapo patogiu įrankiu viešųjų ryšių žaidimams – televizijos yra siunčiamos filmuoti destruktyvius moksleivių veiksmus tam, kad juos parodytų kaip blogiukus, tačiau brutalūs policijos veiksmai pasilieka už kadro. Manau, kad žygiavimo eisenose tema yra tokia įdomi dėl to, kad ji gali reikšti labai skirtingus dalykus priklausomai nuo konteksto. Jei žygiuoji techno klube pagal muziką, tuo mėgaujiesi, jei tai darai protesto akcijoje, sukyla pyktis ir noras šaukti savo tiesą. Juk vienas negali žygiuoti – taigi, kodėl mums tokia svarbi ši kolektyvinė energija? Kodėl judame viena kryptimi ir vienu ritmu, siekdami vieno tikslo?
Marianne: Būtent! Tikslas – labai svarbus žodis. Mus įkvėpusi pjesė prasideda mito pasakojimu, tad ir savo darbe nusprendėme pasiieškoti mito, į kurį galėtume remtis. Pradėjome gilintis į lietuvių folklorą. Supratome, jog liaudies pasakose kiekvienas veikėjas turi kokį nors tikslą. Jei kažko nori, yra įvairiausių magiškų būdų tai pasiekti, dažniausiai – kažką paaukojant: stebuklingas pupas, karvę, savo naujagimį. Tuo tarpu realiame gyvenime stebuklingi būdai neegzistuoja – viskas, kas mums belieka šiuolaikinėje visuomenėje, yra eitynės ir protestai. Tai šiek tiek liūdna. Be to, gilindamiesi į folklorą susimąstėme apie šiuolaikinių Vakarų veidmainiškumą ir privilegiją. Juk visi sutinkame, jog karas Sirijoje yra blogai, tačiau tuo pat metu patyliukais galvojame, kaip gerai, kad tai vyksta toli nuo mūsų. Tačiau ką mes sutiktume paaukoti, jei galėtume taip stebuklingai užbaigti karą? Sustabdyti klimato kaitą? Ar atiduotume savo pirštą, savo gyvybę? Ar vis dėl to daugiausia, ką sutiktume padaryti – pražygiuoti proteste?

Kūrybinio tyrimo pristatymas – rugpjūčio 14 d. 17 val. Menų spaustuvėje.

Įėjimas nemokamas