Šiuolaikinių scenos menų atlikėja ir kūrėja Aistė Adomaitytė aistrą šokiui atrado tik studijų metais. Supratusi, jog toliau nori žengti tik šiuo keliu, jauna kūrėja paliko Vilniaus dailės akademiją ir išvyko į Budapeštą, kur sėkmingai baigė Šiuolaikinio šokio akademiją. Dabar Aistė toliau gilinasi į choreografiją ir įvairius kūrybinius procesus, o Menų spaustuvės tarptautinių rezidencijų programoje tobulina Lisabonos šiuolaikinio šokio asociacijoje pradėtą darbą „Man_hole”. Jo pristatymą Menų spaustuvėje žiūrovai galės išvysti jau šį šeštadienį 14 val.

Aiste, papasakok, kaip iš dailėtyros studijų atsiradai šokyje?

Menuose buvau nuo vaikystės – lankiau muzikos ir dailės mokyklas. Baigusi mokyklą neišsirinkau, kur stoti, ir pasirinkau dailėtyros studijas. Bestudijuodama pradėjau lankyti šiuolaikinio šokio pamokas pas Rūtą Butkus. Tai buvo viena geriausių patirčių, kokias esu turėjusi – atsimenu, eidavau namo ir verkdavau, kaip būdavo gerai! Supratau, jog tame yra kažkas ypatingo. Susistabdžiau studijas, nusiunčiau paraišką į Budapeštą ir buvau pakviesta į atranką. Jei atvirai - nežinau, kodėl jie mane pasirinko (juokiasi). Pradžioje mokytis buvo labai sunku dėl didelio fizinio krūvio, bet atradau daugybę dalykų, kurie galiausiai susijungė su tuo, ką dariau iki tol tiek vizualiuose menuose, tiek muzikoje. 

Ką reiškia į intensyvią šokio praktiką įsilieti žmogui, neturinčiam stipraus ankstesnio pasirengimo?

Yra skirtumas tarp intensyvių trenažų ir savo kūno pajautimo (angl. body awareness). Pastarasis dalykas, žinoma, ateina ir per trenažus, bet jie kartais gali sunaikinti visą kūrybiškumą. Labai svarbu ne tiek tobulai atlikti techniką, kiek suvokti savo kūną. Manau, kad mokyklose taip pat labai trūksta daugiau suteikiamų žinių apie savo kūną. Ten gauname beprotiškai daug įvairios informacijos, bet nesusipažįstame su pačiu svarbiausiu apvalkalu, kuriame praleidžiame visą savo gyvenimą. Šokio ar kūno kultūros pamokos, paradoksalu, bet tokių žinių nesuteikia.

Studijų Budapešte išbandymus perėjai sėkmingai. Papasakok, kaip tavo veikla klostėsi (ir klostosi) toliau?

Po dvejų metų, kai prašviesėjo protas ir susibalansavo fizinės jėgos, pradėjau labiau domėtis choreografija. Labiau nei šokio technika man buvo įdomu kūrybinis procesas. Studijų metu kas du mėnesius kiekvienas turėjome padaryti po kūrybinį procesą – tai buvo tarsi priverstinis dalykas, bet tuo pat metu jis labai išlaisvino idėjas. Tas laikotarpis buvo kupinas eksperimentų, tam tikra prasme jis tęsiasi ir dabar. Po mokyklos Budapešte baigimo buvau pakviesta į kelis kūrybinius procesus. Vėliau grįžau į Kauną pažiūrėti, kas čia vyksta – tada jau buvau visai kitoks žmogus nei tuomet, kai išvažiavau, domino kiti dalykai. Reikėjo viską pažinti iš naujo. Užmezgiau ryšius su Kauno menininkų namais, sutikau Grėtę Šmitaitę, kuri pakvietė į savo bandymus, su Pauliumi Prieveliu darėme eksperimentinį performansą „Šelteryje“. Po to mūsų sukurto performanso supratau, kad turiu bazę, bet man reikia daugiau. Susiradau Lisabonos šiuolaikinio šokio asociacijos organizuojamą kūrybiškumo scenos menuose kursą – tai intensyvi programa, kurios metu šešis mėnesius kasdien vyksta užsiėmimai. Procesas buvo labai įdomus, turėjome nemažai rezidencijų skirtingose vietose, daug dirbome su vietiniais menininkais, leidėjais, scenografais. Tai suteikė labai daug skirtingų perspektyvų, kaip žiūrėti į savo darbą. Kurso metu kiekvienas vystėme savo solo pasirodymus, kuris mane čia ir atvedė.

Savo pasirodymą „Man_hole” pristatai kaip performansą apie nieką. Papasakok, ką žiūrovai išvys jo metu?

Buvo sunkiausia sugalvoti savo darbui apibūdinimą. Tada suvokiau, kad performansas nėra apie kažką – jame nėra temos ar objekto. Paties performanso tikslas – būti kuo labiau apie nieką. Tai – sunkiausia užduotis. Dirbu su kalba, kuri yra pagrindinė mūsų komunikacijos priemonė, bet tuo pat metu – ir pati paviršutiniškiausia, o absurdo momentas komunikacijoje galiausiai atveda į nieką. Šalia to kuriant darbą iškilo daug temų, kurios mane domina – pavyzdžiui, naudoju įrašą iš striptizo šokėjų dienoraščio, atsiranda seksualumo, feminizmo motyvų. Pastarųjų, ko gero, neįmanoma išvengti, esant moterimi šokėja. Naudoju ir videoinstaliaciją, taip įjungdama socialinę erdvę, kurioje mes bendraujame – ji taipogi yra labai plokščia ir klaidinanti.

Siekiu sukurti performansą remdamasi vien improvizacija. Atraminis mano pasirodymo žodis – paradoksas. Tai yra kažkas, kas atrodo svarbiausia, pavyzdžiui, kaip kalba bendravime, tačiau tuo pat metu šis dalykas yra labiausiai nutolęs nuo natūralios kūno komunikacijos. Visą laiką egzistuoja konfrontacija ir priešprieša tarp to, ką aš sakau ir ką darau, tarp to, kas vyksta tarp manęs ir publikos. Tai – viso performanso logika, ir šioje priešpriešoje galiausiai atsiremiame į nieką.