Kaip spėti į žaidynes, kai visos žaidimo aikštelės išsidėsčiusios dideliu atstumu viena nuo kitos? Sunku, tačiau žaismingi teatro entuziastai besiirdami prakaito upeliais spėja visur. O žaidimų autoriai pasirūpina, kad atplaukusieji dar būtų įtraukti į vyksmą, nors vengiantieji rizikos iš karto renkasi tolimesnes stebėjimo vietas. Miestas – tai žaidimo aikštelė; tokia šiemetinio gatvės menų festivalio SPOT koncepcija.

Dviejų akrobatų Compania de Circo trupė savo spektaklį „Espera“ pradeda dviprasmybėmis. Atlikėja besileisdama nuo kalnelio į sceną, nuo medžio kamieno elegantiškai vynioja virvę ir karolių eilėmis ją lėtai dėliojasi ant kaklo. Iš karto pradedu spėlioti - ji taip puošiasi, ar ketina sukrėsti žiūrovą net nelaukdama spektaklio kulminacijos? Juolab, kad atlikėjos šypsnys toks pat dvilypis kaip ir jos veiksmai. Šelmiškas jis ar su pamišimo atšešėliu? Tačiau atlikėjai nutarus pažaisti trumputį „aklos vištos“ žaidimą su publika suprantu, kad viskas krypsta žaismės link. Patikėjusi kažkurio iš žiūrovų skambinamu varpeliu, atlikėja teatrališkai nusikepurnėja nuo scenos. Nors kas galėtų patikėti, kad akrobatė iš tikrųjų gali nukristi nuo mažytės pakylos, jei užsidėjusi krepšį ant galvos, išlaviruoja stovėdama kitam atlikėjui ant pečių? Tačiau toks triukas ne „be ryšio“, nes visas šis spektaklis apie ryšius. Spektaklio pradžioje virvės rituališkai panaudojamos kaip saitas, kuriuo žiūrovai su aktoriais susiejami į simbolinę bendruomenę, kai šie trumpam laikosi įsikibę į ją vorele. Nauji pasirodymo socialinio tinklo veikėjai išlieka vyksme toliau, papildydami akrobatinę vyro ir moters choreografiją: dalyviai liečiami fiziškai, laikosi visų neverbalinių instrukcijų. O manęs vis nepaleidžia virvė – ji taip apnarpliojo mąstymą, jog jai priklijavau moteriškumo simbolio etiketę. Moteriškumo, kaip smaugiančios ar net visa nutraukiančios, puošiančios, apjungiančios, turinčios „bambagyslišką“ prigimtį, galios įvaizdį. Nes jei tai ne apie žmonių ryšius ir tęstinumą, tai, ko gero, spektaklio pabaigoje ant scenos nebūtų atsiradusi maža mergaitė. 

Kitame spektaklyje juodu sportiniu kostiumu apsirengęs personažas su gobtuvu pro sėdinčią minią bando ridenti fanerinį kubą. Į kai kuriuos stukteli šia „dėže“, o paliestieji sutrikę žvalgosi vienas į kitą, kol galiausiai susipranta pasislinkti ir duoti kelią procesui. Ant šios savadarbės scenos, įtaisomos žiūrovų rate, prasideda reginys. Taip prancūzų Collectif la Meandre pristato flamenco šokio sevillana interpretaciją, kuris tradiciškai šokamas poroje. Tačiau „Bien parado“ spektaklyje tradicinio žanro struktūra transformuojama: nėra poros šokio, priešybių konflikto, jų susitaikymo, vienas kitam demonstruojamos aistros. Ant šio postamento šokėjo/s kūnas veikia tarsi atgijusi vieniša skulptūra. Judesiai griežtai koordinuoti, flamenkiškai kampuoti, tačiau jiems būdingi trūkčiojimai, reaguojant į elektroninės muzikos virpesius. Atrodo, kad čia dramatizuojama atgijusio objekto vienatvė, o dominuojanti aistra – pyktis, kurio raiška vibruoja raumenimis nuo pėdų aukštyn, galutinę raišką palikdamas veide. Šokančiam kūnui lyg iš kokono išsinėrus iš švarko su gobtuvu paaiškėja, kad tai šokėja. Ji nusliuogia nuo postamento, naršo ant žemės sėdinčiųjų grūstyje, kai kuriuos paliesdama ar nuožmiai nužvelgdama. Naujas gaivalas juda nenuspėjamu pasauliui ritmu. Skamba elektroninė muzika jungtyje su gyvu monofoniniu muzikos kūrėjo vokalu. Muzika jau sukurta, tačiau kai kur improvizuojama in situ, muzikantui reaguojant į šokėjos būsenas. Tad, kita vertus, nors šokio struktūroje dialogo nėra, tačiau jis atsiranda šokio ir muzikos santykyje. Šokėja sau duoda laisvę tokiam kontaktui su publika, kokio nori ji, dviprasmiškų, švelnių šypsnių čia nėra. Viso vyksmo metu išlaikoma energetinė koncentracija, kuo nepertraukiamai palaikoma įtampa. Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios pašonėje vykstanti kūniška refleksija atsiskyrimo, vienuolystės tema pertraukiama, įliejant į spektaklį Ibiza Spotlight kraujo: žiūrovai pakeliami ant kojų pašėlt pagal techno muziką. Taip viskas ir baigėsi, nors pojūtis, kad kažkas dar turėjo įvykti neatslūgo net tada, kai atlikėjai jau nusilenkė. Tad praūžus festivaliui, aplankius kone visus spektaklius, įspūdžių saugykloje į vieną pasakojimą susilydė šiedu aptartieji, jokio tarpusavio kontakto neturintys, spektakliai. Lyg du mitai moteriškumo tema iš tos pačios šventaknygės, tik vienas jų apie Ievą, o kitas apie Lilith.

Aistė Mikštė, edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė 

Tarptautinio gatvės menų festivalio SPOT dviejų spektaklių apžvalga