Vakar buvau antis. Klusniai sekdama ančiai-motinėlei iš paskos, krypavau Vilniaus senamiesčio parkais ir parkingais, prisikaišiojusi į plaukus plunksnų ir užsivertusi ant kupros sulankstomą kėdę. Mūsų buvo bent porą dešimčių ir mes ieškojome, su kuo apsikeisti vietomis. Kas bus antys, o kas – stebėtojai? „Ką aš žinau, gal koks projektas?“ – garsiai pasvarstė praeivė salotiniais marškinėliais, ne be pasibjaurėjimo dėbtelėjusi į grupelę dykaduonių, leidžiančių sau vidury dienos bastytis po miestą su prie užpakalio prilipusia kėde ir trukdyti padorių žmonių gyvenimą. Dykaduonių kaip tos antys Vilnelėje, kurioms – vietoj aplodismentų – pasibaigus performansui pažėrėme dyko lesalo.

Marijos Baranauskaitės-Liberman „Ančių performansas“ – hepeningo, flešmobo, klounados ir dar velniai žino ko mišinys. Trys atlikėjai (Marija, jos vyras Markas ir bičiulis Joe) neleidžia publikai atsikvėpti: performansas prasideda nuo pseudomokslinės pseudopaskaitos apie „tikrąsias“ atlikėjas – antis, kurių pasirodymo neva ir eisime stebėti. Kad paskaita būtų kuo mažiau panaši į paskaitą, žiūrovai be paliovos niurkomi: ant jų barstomas konfeti, purškiamas vanduo, liepiama apsiklijuoti plunksnomis, galiausiai – neštis į lauką kėdes, pasidalinti į dvi grupes ir sekti paskui vadovą. Jei sulendame į uždarą kiemą, susėdame ir užvertę snapus spoksome į žmones balkone – tą darome tylomis, nereaguodami į jų kalbinimus ir mojavimus. Juk mes – antys. Ar – susikaupę ančių stebėtojai? Ančių-ledų pardavėjų ir ančių-tenisininkų. Ančių-krūmų ir ančių-šiukšliadėžių. Kas galėjo pamanyti, kad ši (abipusiai) nepatogi situacija suteiks tiek smagumo?

Marija, kaip pati sako, nemėgsta kurti performansų žmonėms. Performansus ji kuria, pavyzdžiui, sofoms. Arba violončelėms. Nors jos direktyvumas ir apsimestinai griežtas komandavimas publikai kai kuriems gali būti ne prie širdies („pasijutau lyg sovietmečiu“, pastebėjo viena performanso dalyvė), iš tiesų tai – Pepės Ilgakojinės diktatas, veikiantis it geras pakutenimas: šiek tiek trikdo, bet labai linksmina. Kita nugirsta kritika – esą pasirodymas kreivas-šleivas, neišbaigtas. O man regis, tas šleivumas – tai baltos klouno palaidinės siūlės: jos matosi, nes ir turi matytis.

Savo idėją autorė pristato trumpai: ką reiškia stebėti ir būti pastebėtam? Anot jos, „Ančių performansas“ skatina pažvelgti į gyvūnų ir žmonių santykius naujomis akimis. Nuo savęs pridėčiau, kad dalyvavimas performanse padeda apmąstyti stebėjimą platesne prasme, įskaitant savistabą: pasitikrinti ribas tarp savęs ir kitų žmonių (kiek arti galiu prieiti prie nedraugiško nepažįstamojo, kaip toji moteris salotiniais marškinėliais, ir, nepaisydama pasipriešinimo, plėsti savo asmeninę erdvę jo asmeninės erdvės sąskaita?), tarp savęs ir gamtos (kiek laiko eilinę dieną skirčiau gėlės, medžio, paukščio kontempliacijai?), tarp savęs ir daiktų (ar galiu ištverti daiktus tokius, kokie jie yra, su jų ne visada estetišku pavidalu ir keliamais pojūčiais – triušmais, kvapais?); taip pat pasitikrinti asmenines ribas: kiek esu pasirengusi vykdyti nebūtinai argumentuotus nurodymus, kaip jaučiuosi būdama grupės dalimi? Galiausiai paklausti savęs: o ar išdrįsčiau tokį performansą atlikti viena, be grupės? Bet ar tikrai?

Pabaigai – netikėta mintis. Jei aš antis ir tu antis, tai kas tada žąsis? Gal toji salotinė moteris, griežtai atsisakanti dalyvauti gyvenimo klounadoje – nenorinti nei stebėti kitų, nei būti stebima pati?

Emilija Ferdmanaitė, edukacinės programos Scenos KonTEKSTAI dalyvė