Nors įprastai besikeičiantys Menų spaustuvės tarptautinių rezidencijų programos „Footprints in Motion“ dalyviai Vilniuje kuria ištisus metus, pandemija sujaukė visus valstybių sienas peržengiančius planus, tad pirmasis 2020-ųjų metų rezidencijų dalyvis į Lietuvą atvyko ne metų pradžioje, o rudenį. Vokietijoje gyvenančiam italų choreografui Alfredo Zinola tai – antras apsilankymas Lietuvoje: vaikams kuriantis šokio menininkas prieš porą metų dalyvavo festivalyje vaikams ir jaunimui „KITOKS“, o šiemet rezidencijų programos metu vystė savo solo projektą, į kurio kūrybinį procesą įtraukė Vitlio licėjaus auklėtinius.

Alfredo, papasakokite, kaip įprastai save pristatote, kuo ypatingas jūsų kūrybinis kelias? 

Alfredo Zinola: Esu choreografas, šokėjas ir performansų atlikėjas. Savo kelią pradėjau nuo antropologijos, vėliau susidomėjau gatvės teatru, spektakliais teatre, o galiausiai – šokiu ir, aišku, meniniais performansais. Šiuo metu gyvenu Vokietijoje, nors esu italas. Dirbu tarp Kelno, Diuseldorfo ir Miuncheno. Esu nepriklausomas choreografas ir nuo šio sezono ateinančius du metus būsiu reziduojantis menininkas šokio institucijoje „Tanzhaus NRW“ Diuseldorfe. Tai yra labai svarbus žingsnis, nes, manau, kad tai yra bene pirmas kartas Vokietijos istorijoje, kuomet tokia kompanija skiria dėmesį atlikėjui, kurio kūryba yra orientuota į vaikų amžiaus grupę.

Dažniausiai pasirodymus kuriu vaikams. Man įdomiausia tai, kad šioje srityje galima peržengti tam tikras įsivaizdavimų ribas apie tai, koks turėtų būti teatras vaikams. Taip pat manau, kad esama yra daugybė temų, kurios vis dar neaptartos, o kai kurios galėtų būti daug plačiau analizuojamos. Svarbu paminėti ir tai, kad šiuolaikiškas požiūris į scenos menus gali padėti išspręsti tam tikras visuomenei jautrias ir aktualias temas, ypač kalbant apie vaikus.

Pavyzdžiui, sakoma, kad vaikai bijo tamsos. Tuo tarpu aš tikiu, jog tamsa kaip tema galima pasinaudoti kuriant drauge su vaikais. Vienas iš mano senesnių darbų „Pelle“ kalba apie prisilietimus. Vaikas, liečiantis suaugusiojo kūną, yra itin plačiai diskutuotina tema, savotiškas tabu, sulaukiantis nevienareikšmiškų vertinimų, apie kuriuos svarbu megzti dialogą. Darbas su šiomis temomis kelia intrigą. Manau, jog reikia ieškoti būdų, leidžiančių dirbti su vaikais, ir ypač atsakingai bei atsargiai analizuoti tokias temas išlaikant kritiškumo elementą, kuris suformuojamas per šiuolaikinį meną. Būtent tai mane skatina kurti. 

Nors pastarąjį dešimtmetį situacija ženkliai pasikeitė, Lietuvoje vis dar juntamas netradicinių, tam tikrus socialinius tabu kvestionuojančių spektaklių vaikams stygius. Ar Vokietijoje taip pat įžvelgiate šią problemą ir matote neužpildytą nišą naujo požiūrio skatinimui?

Alfredo Zinola: Vaikų teatras yra labai paplitęs ir populiarus Vokietijoje, tačiau tai, kaip ši šaka vystoma, priklauso nuo valstybės kultūros istorijos. Dauguma pasirodymų vaikams Vokietijoje yra suvokiami per valstybinių teatrų prizmę, o labiausiai paplitusi raiškos forma yra vaidinimai, paremti tekstu. Tačiau turime ir daug nepriklausomų organizacijų, sudarančių ženklią vaikų teatro pasiūlos dalį. Manau, kad svarbus šiuolaikinio šokio aspektas yra tai, jog ši meno forma yra visai nauja ir po savo skėčiu talpina labai skirtingas išraiškas ir estetiką, susijusią su tarpdiscipliniškumu. 

Negaliu teigti, kad niša yra visai neužpildyta, tačiau paklausa diktuoja pasiūlą, o kol kas juntamas tiek publikos, tiek programų lūkestis matyti daugiau teatrinių pasirodymų. Tuo tarpu šokio pasirodymai randa sau vietą pačiose netikėčiausiose erdvėse. Atrasti nišą savo meninei krypčiai nėra taip paprasta, nes, viena vertus, galimybių kurti vaikams yra daugybė, bet, kita vertus, „vartų saugotojai“ – programų sudarytojai, dramaturgai ir kiti – nenori prisiimti atsakomybės ir rizikos pristatant netradicinius pasirodymus. Žinoma, yra daugybė strategijų, kaip su tuo kovoti.

Pastebiu ir tai, jog vyraujantis diskursas tradiciniuose scenos menuose labai skiriasi nuo to, kuris vyrauja šiuolaikiniuose scenos menuose. Socialinės temos, pavyzdžiui, kalbėjimas apie diskriminaciją, įvairovę, kūno vaizdavimą scenoje ir už jos ribų teatre vaikams yra perteikiamos labai droviai ir neryžtingai. Susidaro įspūdis, kad mes, kaip visuomenė, dar nesame tam pribrendę, tačiau būtent menas galėtų stipriai padėti plačiau analizuoti tokias temas.

Ne visuomet scenos menų kūrinių keliami klausimai turi sukelti efektą čia ir dabar. Tai dažnai neįvyksta iškart, bet pasilieka žiūrovo sąmonėje ir paliesti klausimai iškyla kitą dieną, savaitę ar net po kelių mėnesių, susidūrus su tam tikra situacija. Dialogas su žiūrovu man svarbus ne tik pasirodymo metu, bet ir prieš jį bei po jo.

Lietuvoje su savo kūryba viešite nebe pirmą kartą. Pasidalinkite, kokie keliai jus atvedė čia?

Alfredo Zinola: Visų pirma esu dėkingas Jolitai (Menų spaustuvės vadovė Jolita Balandytė – red.), kuri mane su kolega Felipe González 2018 m. pakvietė dalyvauti festivalyje KITOKS su pasirodymu „PRIMO“. Tai – spektaklis, atliekamas po vandeniu scenoje esančiame baseine. Tą šaltą ir snieguotą sausį į Vilnių atvykome su savo baseinu, pripildytu 70 centimetrų vandens, ir buvome labai dėkingi organizatoriams už suteiktą galimybę viską atlikti kokybiškai ir šiltai (juokiasi).

Festivalio metu su Jolita nemažai diskutavome temomis, kurias jau minėjau šio pokalbio metu. Mūsų ryšys nenutrūko pasibaigus festivaliui, o kai pradėjau kurti naują projektą, gavau pasiūlymą bendradarbiauti ir toliau – taip atsiradau čia. Tarptautinė patirtis labai skatina kurti, manau, kad ji vienareikšmiškai praturtina mano darbus.

Savo naujojo projekto imatės vienas, tačiau rezidencijos metu į kūrybinį procesą įtraukėte ir vietos vaikus. Papasakokite apie šį kūrinį daugiau.

Alfredo Zinola: Mano naujausias darbas vadinasi „200 ways“. Tai yra pirmas kartas, kuomet pasirodymą atlieku vienas. Tikiuosi sukurti performansą tik iš judesio, atviros choreografijos, pasitelkęs abstraktų judėjimą.

Vien judesiu paremti pasirodymai gali būti išties nuobodūs. Visgi gastroliuodamas skirtingose šalyse supratau, kad yra tam tikrų judesių, turinčių potencialą išlaikyti daugumos žmonių dėmesį auditorijoje. Tuomet pradėjau galvoti, kaip įmanoma panaudoti tokio tipo judesius ir sukomponuoti kūrinį tik iš jų. Taip dirbdamas atradau, kad tam tikri gestai yra dviprasmiški, jie gali pažadinti skirtingus dalykus skirtinguose žmonėse. Tai nemažai priklauso ir nuo mūsų kultūrinio konteksto, savotiškos kultūrinės geografijos.

Taigi, mano tikslas – scenoje kliautis tik judesiu. Dažniausiai šokio spektakliuose vaikams matome šokėją santykyje su scenografija, tam tikrais objektais. Bene vieninteliai atvejai, kuomet scenoje matome tik judesį, yra ypatingai techniški, pavyzdžiui, hiphopo judesiai ar net šiuolaikinis baletas. Tokiais atvejais scenoje matome nepaprasto sudėjimo kūnus, atliekančius neįtikėtinus dalykus. Tai – virtuoziškumas.

Toks požiūris į šokį – mūsų kultūros dalis, tačiau mano šokio idėja nuo jos skiriasi. Nenoriu jaustis nepaprastas, kad publika žiūrėtų į mane ir galvotų: „Oho, jis atlieka judesius, kurių aš niekad negalėčiau atlikti“. Būčiau daug laimingesnis, jei žmogus, žiūrėdamas į mano judėjimą, susidomėtų, kaip tai atlieku, ir tuomet pats pamėgintų pakartoti. Tokiu atveju aš ir žiūrovas jaučiamės turintys kažką bendro, kalbame apie panašius dalykus. Ieškau formų, kuriose žiūrovai galėtų atpažinti patys save. Tai – empatiškas procesas. Juk eidami į teatrą mes dažniausiai ieškome to, kame atpažintume save?

Vitlio licėjuje lankėtės du kartus, bendravote su skirtingų amžiaus grupių mokiniais. Kaip apibūdintumėte savo patirtį su šiais vaikais? Kokios buvo jų reakcijos, galbūt su mažųjų žiūrovų pagalba atradote kažką naujo, kas pasitarnavo kūrybiniam tyrimui?

Alfredo Zinola: Mano kūrybinis procesas yra labai stipriai grįstas tiesioginiu bendravimu su vaikais, stengiuosi tą daryti ankstyvosiose repeticijų stadijose. Stengiuosi pastebėti, kas vaikams kelia susidomėjimą, kažką pažadina auditorijoje. Tam būtinas gyvas susitikimas su savo žiūrovu.

Pirmąją rezidencijos savaitę repetavau vienas ir bandžiau skirtingus judesius, o antrąją savaitę stengiausi išsiaiškinti, kaip į juos reaguoja vaikai. Ar abstraktus judėjimas yra įdomus? Ar jie bando judėti drauge? Ar bando interpretuoti? Kas pritraukia jų dėmesį, o kas yra nuobodu ar keista? Tai – klausimai, į kuriuos turėjau atsakyti kurdamas toliau.

Pirmasis susitikimas suteikė labai daug informacijos. Daug judėjome, tai buvo visa ko gausi improvizacija, sulaukusi tokios pat gausios reakcijos – vaikai buvo susidomėję, stengėsi atkartoti judesius. Antro susitikimo metu nusprendžiau susikoncentruoti į atskirus judesius, sutelkti vaikų dėmesį į tai, kaip juos atlieku. Atsiliepimai, kurių sulaukiau po susitikimo, man buvo labai svarbūs, išsiaiškinome nemažai dalykų, kurie vaikams pasirodyme atrodė neįprasti, nesuprantami. Šis dialogas – svarbi pasirodymo dalis. Aš nenoriu tik pamaloninti žiūrovų – noriu sužadinti jų susidomėjimą. Tai ir yra priežastis, dėl kurios renkuosi tokį kūrybinį kelią, kuriame šiuo metu esu.

Ačiū už pokalbį!