Liepos 8-11 dienomis, Vilniuje, ketvirtus metus iš eilės vyks Menų spaustuvės organizuojamas tarptautinis gatvės teatro festivalis – SPOT. Šiemet festivalis pristatys ne tik plačią užsienio gatvės teatro programą, tačiau kvies giliau nagrinėti judėjimo mieste temą, skatins susimąstyti ar atrasti naujas judėjimo formas bei galimybes. Festivalio atidarymo dieną – liepos 8-ąją, įvairaus judėjimo atstovai, rinksis ir į vilniečiams skirtą interaktyvią diskusiją/žaidimą, kuri nagrinės judėjimo tendencijas ir iššūkius mieste.

Prieš pradedant pristatyti festivalio meninę, gatvės teatro programą judėjimo tema kalbiname įvairius žmones, kurie tikime, kad įkvėps į judėjimą mieste pažvelgti jų akimis. Pokalbis su riedlenčių entuziastu, riedlenčių parko „Kablys + Skatepark“ direktoriumi – Einiu Žiūku.

Šiek tiek apie tave. Kada susidomėjai riedlentėmis ir kaip jos pakeitė tavo gyvenimą? 

Pirmą sovietinę „rula“ riedlentę gavau, kai man buvo aštuoneri, retsykiais ja pasivažinėdavau, o būdamas dvylikos jau turėjau pirmąją triukams skirtą riedlentę ir nuo tada į šį sportą bei gyvenimo būdą pasinėriau visu šimtu procentų. Iki tol blaškydavausi bandydamas kažkur pritapti ir atrasti savo pašaukimą. Riedlentės mano gyvenimą pakeitė kardinaliai ir viską sudėliojo į vietas: kasdien turėjau tikslą išmokti galybę triukų, susiradau būrį bendraminčių ir draugų būrį. Kitaip tariant, jaučiausi motyvuotas, užsidegęs, įgavau pasitikėjimo savimi. Vėliau pradėjau laimėti įvairias varžybas, atsirado ne vieni rėmėjai, su bičiuliais nuolatos leisdavomės į riedlentininkų keliones. Galiausiai riedlentės tapo ir mano darbu – nuo 2013-ųjų esu uždaro riedlenčių parko „Kablys + Skatepark” direktorius, čia rengiu užsiėmimus ir treniruoju pradedančius bei patyrusius riedlentininkus. Nuolatos organizuoju įvairias varžybas, teisėjauju ar vedu su ekstremaliu sportu susijusius renginius. Labai noriu užauginti naują stiprių riedlentininkų kartą, jau dabar turiu mokinių, kuriais galiu pagrįstai didžiuotis!

Kaip renkiesi judėti mieste? 

Norėtųsi sakyti, kad visur skrieju tik su riedlente, tačiau iš tiesų tenka naudoti įvairias transporto priemones. Kadangi mano darbovietė - riedlenčių parkas yra Saulėtekyje, o pats gyvenu Žvėryne, dažnai tenka ten vykti automobiliu. Vasaros metu kelionei į darbą kuo dažniau stengiuosi rinktis dviratį, tačiau po ilgos treniruočių dienos tam ne visados užtenka jėgų. O štai judėdamas po miesto centrą visados renkuosi riedlentę. Tiesą sakant, turiu netgi dvi: pagrindinę „triukinę“ imu tuomet, kai į miestą riedu turėdamas tikslą ten treniruotis, o antroji – „cruiser“ puikiai atlieka mano transporto priemonės funkciją.

Džiaugiuosi, kad centrinė miesto dalis nebe taip tankiai užstatyta mašinomis, pastebiu, kad žmonės čia taip pat vis dažniau renkasi alternatyvias judėjimo priemones ir tampa sąmoningesni.

Kaip tau patogiausia mieste yra judėti, kas tai įtakoja? 

Mūsų, riedlentininkų, ratukai yra maži ir kieti. Todėl mums reikalinga kuo lygesnė kelio danga. Džiaugiuosi, kad Vilniaus pėsčiųjų ir dviratininkų keliai yra nuolat tvarkomi. Dabar didelė miesto dalis jau pravažiuojama ir mums. Net ir miegamuosiuose rajonuose lieka vis mažiau ištrupėjusių, riedlentininkams sunkiai įkandamų šaligatvių.

Kaip manai, ar per pastaruosius 5-10 metų judėti mieste tapo patogiau? 

Vilniuje gyvenančių žmonių skaičius kasmet auga, todėl susidaro didelės automobilių spūstys ir dažnai yra kur kas protingiau ieškoti alternatyvų. O nuolat tvarkomi pėsčiųjų ir dviratininkų takai tokiems sprendimams sukuria dar draugiškesnes sąlygas. Be to, mano manymu, lietuviai tampa vis labiau pasaulietiški. Tarkim, kai 2010-aisiais nuvykau gyventi į Prancūziją, išvydau tai, ko Lietuvoje tuo metu dar nebuvau matęs: senyvo amžiaus žmonės, kostiumuoti verslininkai, mamos - po miestą judėjo dviračiais, paspirtukais, riedlentėmis. Šiandien ir mūsų šalyje toks vaizdas jau nieko nebestebina.

Minėjai, kad šiuo metu yra ypatingas susidomėjimas riedlenčių sportu. Ar galima sakyti, kad tai mados reikalas, ar vis daugiau žmonių ieško įvairesnių judėjimo, laisvalaikio galimybių? 

Šiuo sportu užsiimu jau bene 19 metų, mačiau, kaip susidomėjimas juo tai kildavo, tai leisdavosi. Galiu drąsiai sakyti, kad jau antrą sezoną riedlentės ir vėl išgyvena aukso amžių. Priežastis dažnai sunku įvardyti, tačiau turiu šiokių tokių spėjimų, kad prie išaugusio riedlenčių populiarumo galėjo prisidėti šiuo metu tarp jaunimo populiari 90-ųjų mada, taip pat faktas, kad šią vasarą riedlentės, kaip sporto šaka, startuoja Olimpinėse žaidynėse. Be abejo ir karantinas neabejotinai padarė didelę įtaką. Po ilgos nuobodžios žiemos visi yra ištroškę sporto ir naujų pojūčių. Kadangi kelionės vis dar ribojamos, žvalgomasi, kuo galima užsiimti „savam kieme“. Na, o jaunųjų riedlentininkų tėvai yra susirūpinę, kad jų atžalos daugiau nei paprastai laiko praleidžia prie kompiuterių, taigi visais būdais skatina juos sportuoti. Vėliau jau vyksta grandininė reakcija - važinėja vienas, tai ir kitam reikia. Taip pat ir suaugusiesiems po tokios nejudrios žiemos smagiau yra per miestą skrieti alternatyviomis transporto priemonėmis, o ne nuo sofos persėsti ant automobilio sėdynės.

Tavo požiūriu, koks turėtų būti judėjimas Vilniuje? 

Dar europietiškesnis! Aš visuomet už alternatyvias transporto priemones, žalią aplinką ir naujas viešas laisvalaikio praleidimo erdves. Riedlenčių parkų Vilniuje iki šiol trūksta, jų verkiant reikėtų daugiau. Naujas centrinis Baltojo tilto riedlenčių parkas yra puiki pradžia, tačiau ten viso Vilniaus ekstremalaus sporto entuziastai, deja, netelpa.

Kaip tu įsivaizduoji Vilnių, judėjimo prasme, po 10 metų? 

Esu įsitikinęs, kad mieste matysime dar daugiau nemotorinių transporto priemonių, daugiau pėsčiųjų ir dviračių takų. Taip pat taršą ir triukšmą mieste turėtų sumažinti elektromobiliai!

Kas tau yra tvarus judėjimas? 

Manau, jog visų pirma reikėtų atsisakyti savanaudiško mąstymo. Prieš nusprendžiant, kokia transporto priemone keliauti, reikėtų pagalvoti ne tik kaip pačiam patogiau, tačiau ir apie kitų gerovę. Mano nuomone, tai yra pirmas žingsnis tvaraus judėjimo link.

Jei judėjimas mieste būtų kartu su muzika, kokia ji būtų? 

Man judėjimą labiausiai atspindi, šis kūrinys - (520) Professor Murder - The Mountain - YouTube

Festivalį remia: Lietuvos kultūros taryba

Festivalį globoja: Vilniaus miesto savivaldybė