Artėjant žiemai Šiuolaikinio šokio asociacija (ŠŠA) verčia vasaros dienoraščio puslapius ir pristato šokio rezidencijų dalyvių patirtis. Lietuvos šokio ir kitų sričių menininkai šią vasarą keliavo į penkis šalies miestus ir miestelius, kuriuose kūrė, vedė edukacinius užsiėmimus ir ieškojo sąlyčio taškų su vietos bendruomenėmis. ŠŠA rezidencijos tęsėsi šaltuoju metu laiku – dar trys įvyks lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Denisas Kolomyckis ir Inga Galinytė rezidavo Aleknaičių kaime, Vilma Pitrinaitė ir Rokas Petkevičius Prienuose, Erika Vizbaraitė ir Elena Kairytė Lukšiuose, Goda Žukauskaitė Baisogaloje, Ieva Jackevičiūtė ir Raimondas Kezys Molėtuose, Dovilė Binkauskaitė ir Aistė Jančiūtė Anykščiuose. Gruodžio mėnesį Grėtė Šmitaitė keliaus į Kėdainius, o Laurynas Žakevičius į Joniškį.

Stereotipų griūtis

Antrus metus Lietuvos regionuose vykstančios rezidencijos jų dalyviams yra įvairiapusiškai naudingos. Visiems rezidentams uždavus tuos pačius klausimus, išryškėjo bendri bruožai. Pavyzdžiui – daugumai tai suteikia svarbią galimybę atitrūkti nuo intensyvaus kūrybinio gyvenimo mieste ir pasisemti įkvėpimo mažesniuose, lėtesnio gyvenimo tempo miestuose su daugiau gamtos. „Regionai dažnu atveju yra išlaikę savo vietovės autentiškumą, mažiau paveikti globalizacijos tendencijų, tad menininkams tai gali tapti impulsu naujoms mintims ir idėjoms, kartais netgi savotiška egzotika. Atsiranda erdvės patyrinėti dalykus, kurių savo įprastoje aplinkoje nesutinki ar neskiri atitinkamo dėmesio,“ – sako šokėja Inga Galinytė rezidavusi Aleknaičių kaime.

Kaip dar viena tokių rezidencijų organizavimo priežasčių dažnai išskiriamas kultūrinės pasiūlos trūkumas regione, tačiau Molėtuose rezidavusi Ieva Jackevičiūtė teigia, kad jos rezidencijos metu šis mitas buvo sugriautas: „Buvau labai smarkiai nustebinta, nes būdama menininke ir pedagoge, visada jutau didelę misiją ir atsakomybę vykti į Lietuvos periferiją ir dalintis savo patirtimi, įsivaizduodama, kad jaunimas visiškai neturi jokios pasiūlos kultūrinei veiklai. Bet aš buvau didžiai nustebinta! Puikiai praleidome laiką su labai intelektualiais jaunais žmonėmis, kurie labai daug kuo užsiima. Būtent dėl to, kad Molėtų kultūros centras suteikia labai daug galimybių – šokis, dainavimas, teatro studija ir kitos veiklos, kurios ten prieinamos nemokamai. Ten ugdomi itin šviesūs jauni žmonės. Tiesą sakant, mes patys kaip menininkai pasisėmėme, pasimokėme iš jų. Posakis, kad menas išgelbės pasaulį yra visiška tiesa. Trumpai tariant – tokie mainai yra labai sveiki mitų ir stereotipų išsklaidymui.“

Tapti bendruomenės dalimi

Vienas iš ŠŠA rezidencijų regionuose tikslų – aktyvus vietos bendruomenių įtraukimas. „Tiesioginis darbas su vaikais stovyklos metu, kiekvieną rytą susitinkant ir tyrinėjant judesio, šokio, emocijų bei raiškos formas buvo esminė rezidencijos dalis, kuri pasitvirtino kur kas labiau, nei tikėjomės pradžioje. Vietos bendruomenės vaikų įsitraukimas į veiklas patvirtino būtinybę alternatyviai ekspresijai ir metodams, kurie geriausiai atliepia jų vidines būsenas per žodžiais neapsiribojančią komunikaciją,“ – apie ryšį su rezidencijos metu dalyvavusiais jaunuoliais pasakoja Denisas Kolomyckis.

Bene artimiausiai su vietos bendruomene dirbo Baisogaloje rezidavusi šokėja Goda Žukauskaitė – jos rezidencija buvo orientuota į darbą su moterų bendruomene „Performatyvios realybės“ dirbtuvėse. „Visas rezidencijos dienas dirbau su vietinės bendruomenės nariais. Kasdien turėjome apie 3 val. trunkančią ryto ir 3 val. trunkančią popietinę sesijas. Kartais praktika būdavo atliekama lauke, taip sukuriant galimybę kitiems vietiniams gyventojams gyvai pamatyti ir patirti, kas yra performansas. Kasdien atsirasdavo naujų žmonių, norinčių prisijungti prie praktikos, tad grupė vis didėjo. Su kiekviena diena dalyvės atsiverdavo vis labiau tad į paviršių iškilo tam tikros bendruomenės problemos, nuoskaudos ir noras jas išspręsti. Savaitės eigoje pradėjo jaustis, jog esame komanda. Dalyvės pajuto, kokia šios praktikos esmė ir pasidavė procesui, paleisdamos visas savo pačių sukurtas roles, vaidmenis. Tikiuosi, toji savaitė liks priminimu, kad visada galima grįžti į tokią būseną, kur amžius ir statusas nėra svarbu – svarbiausia pojūčiai, smalsumas ir judėjimas, pripildytas pasimėgavimu savo kūnu,“ – patirtimi dalinasi Goda Žukauskaitė.

Su visų rezidentų patirtimis, parsivežtomis emocijomis ir net rezidencijas primenančia muzika galite išsamiau sekti Šiuolaikinio šokio asociacijos facebook paskyroje.

Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Rezidencijų Lietuvos regionuose partneriai: Prienų kultūros centras, Aleknaičių bendruomenė, Baisogalos kultūros centras, Anykščių menų inkubatorius, Lukšių kultūros centras, Kėdainių kultūros centras, Joniškio kultūros centras, Molėtų Kultūros centras.