Menų spaustuvės organizuojamas festivalis KITOKS’22 šiemet pasitiko šūkiu „Atsiveriantys pasauliai!” Ir nors vien žvilgtelėjus į festivalio programą buvo galima nuspėti, kodėl pasirinktas toks šūkis, kai kuriais atvejais jis buvo išpildytas su kaupu, tačiau kitais pasirodė per daug ambicingas.

Dalis festivalio spektaklių buvo skirti ar pritaikyti vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, ir jų šeimoms. Svarbu ne tik tai, kad buvo rodomi tokie spektakliai, bet ir tai – kaip buvo ruošiamasi „atverti pasaulius” šiai auditorijai. Festivalio komanda sukūrė video klipą, supažindinantį su kelione iki Menų spaustuvės ir jos erdvėse, paruošė atokesnes vietas Menų spaustuvėje, kuriose mažieji žiūrovai, kilus būtinybei, galėtų nusiraminti. Taip pat festivalio savanoriai buvo apmokyti ir pasiruošę suteikti pagalbą vaikams su specialiaisiais poreikiais. Spektakliuose, kuriuose dalyvavo tiek neurotipiniai, tiek neurodivergentiniai vaikai, taip pat „vėrėsi pasauliai” – matyti, kaip kitam / kitokiam vaikui, kurio galbūt nesi sutikęs kitur, tik teatro salėje, suteikiama pagalba ir spektaklis tęsiasi, yra didžiulė dovana, svarbi patirtis, siekiant kurti įtraukią visuomenę.

Festivalis KITOKS atviras ir tiems, kurie kuria vaikams ir jaunimui, o pastarieji ne tik savo kūryba, bet ir, neretai, kūrybiniu procesu atsivėrė savo tikslinei auditorijai. Dalies spektaklių kūrybinių procesų metu skirtingais būdais ir trukme buvo konsultuojamasi ar dirbama su jaunimo auditorija, kuriai ir skirti spektakliai.

Muzikinio judesio spektaklio „JAUPO10“ kūrybinių dirbtuvių metu drauge su mokiniais tyrinėtos spektaklyje nagrinėjamos tabu temos, siekta išsiaiškinti, ar klausimai, buvę aktualūs jau suaugusių spektaklio kūrėjų paauglystėje, aktualūs ir šių dienų jaunimui. Kuriant spektaklį „KISSMAS“ taip pat vyko konsultacijos su tiksline spektaklio auditorija – paaugliais, remtasi jų patyrimais bei kūrybinės komandos paauglystės patirtimis, tuo pačiu tirtas paauglių vaidmens kūrimas, kai jį atlieka suaugusieji. Tuo tarpu šokio spektaklio (ne)paaugliams „ME TWO / SAVOJ KRŪVOJ“ kūrybinis procesas su jaunimu truko dvejus metus ir aktyviai tęsiasi iki šiol – spektaklio atlikėjai yra patys jaunuoliai, dalyvavę visame spektaklio kūrimo procese. Tai dokumentinis spektaklis, paremtas jaunuolių istorijomis ir pasakojamas pačių jų – tiek verbaliai, tiek pasitelkiant judesį, šokį. Svarbu paminėti, jog pastarojo spektaklio kūrybiniame, vadybiniame ir viešinimo procesuose dalyvauju pati, dėl to atskirai jo nenagrinėsiu ir nelyginsiu su kitais – dėl sąžiningumo.

Visus minėtus kūrinius matau kaip kuriančius daugialypę vertę. Pirma, jie nagrinėja ir garsiai kalba apie kiekvienam pažįstamas, tačiau „nepatogias“, tabu temas, skatina „paleisti patirtis“, antra, įtraukia tikslinę auditoriją į kūrybinius procesus ar netgi suteikia galimybę jaunuoliams kalbėti patiems ir pasirodyti profesionalioje scenoje, trečia, skatina diskusijas po spektaklių, kurios, tikiu, užtvirtina patyrimą taip lyg užsuktum uogienės stiklainį dangteliu – artikuliuotos patirtys išlieka ryškiau ir ilgiau.

Spektakliuose vaikams festivalio metu kurta pažinimo patirtis – savęs, kito(kio), pasaulio, jaunimui skirtuose spektakliuose apmąstytos amžiui aktualios patirtys ir sukurta saugi erdvė tokiomis patirtimis dalintis. Tuo tarpu spektaklį „Promise me“ (Belgija), kurio rekomenduojamas amžius yra nuo 12 iki 18 metų, linkėčiau pamatyti ir 18+ auditorijai. Scenoje – penki 9-12 metų vaikai ir trys suaugę vyrai, kurių vienas – atlieka gyvą muziką viso spektaklio metu, kiti du – pasinėrę į nutrūktgalvišką, betarpišką, kartkartėm netgi beprotišką vyksmą scenoje. Nors spektaklis vyko įprastu žiūrovai-sėdi-prieš-veiksmą formatu, jis buvo toks „gyvas“ ir įtraukus, jog nebuvo justi atskirties nuo atlikėjų, nebent tik tiek, kad žiūrovai išliko švarūs ir sausi. Neabejoju, jog jeigu žiūrovai galėtų įsitraukti į spektaklį (atlikėjai ir žiūrovai nebūtų atskirti kėdžių), tokio gaivališko vyksmo sūkuryje nebūtų įmanoma likti apatišku stebėtoju – drauge švęsti drąsą, smalsumą, maištą nesuvaidintai kviečia visi atlikėjai, kurie, atrodo, scenoje tuo gyvena.

Šio spektaklio įtaigumas skleidžiasi ne tik tikromis, nesuvaidintomis emocijomis, bet ir draugyste tarp vaikų ir suaugusiųjų, kurie spektaklyje – lygiaverčiai vieni kitiems. Spektaklyje, kuriame, atrodo, nėra saugu/nesaugu ribų – svarbu tik paklausti, ar draugui/ei „ça va“, kai iš jo/s kūno „konstruojamos“ figūros ar tempiama už plaukų – nėra ir atskirties tarp vaikų ir suaugusiųjų. Pastarosios nebuvimas scenoje ypač išryškėjo jaučiant, o tiksliau girdint, atskirtį žiūrovų salėje – suaugusiems tildant jaunuosius žiūrovus, kurie aptarinėjo, kas veikiama scenoje ir vertino, jog „nėra labai sunku taip padaryt“. Vaikams-atlikėjams scenoje rėkaujant, bėgiojant, žaidžiant kartais atrodytų ir kiek pavojingus žaidimus, vaikai-žiūrovai tildomi reikalaujant paklusnumo.

„Promise me“ neartikuliuoja vaikų ar jaunimo patirčių, nekviečia diskusijai jautriomis temomis, tačiau būtent jis vainikuoja festivalį – nesuvaidinta drąsa, tolygiu santykiu tarp vaikų ir suaugusių, gyvybingumu, kuris nespraudžiamas į tinkamo/netinkamo elgesio rėmus. Tai laisvės šventė, triukšmo ir chaoso vakarėlis su gyva muzika ir besitaškančiomis tirštomis, ryškiomis burokėlių sultimis.

Tuo tarpu spektaklis „KISSMAS“, tiesiogiai kalbantis apie paauglystę ir jos keliamus iššūkius pasitelkiant pasakojimą apie keturis jaunuolius stovykloje, sukėlė klausimų ir nejaukumo. Ir, deja, ne tokio nejaukumo, kuris galiausiai plečia žiūrovo komforto zoną.

Spektaklio atlikėjai deklaravo, kad jie „žaidžia“, kadangi paauglius vaidina suaugę aktoriai. Man tai priminė žaidimą „namai“, kai su draugais vaikystėje žaisdavom suaugusių gyvenimą – imituodavom, kad turime šeimas, dirbame svajonių darbus, apsiperkame parduotuvėse. Nors ir atrodydavo įdomus, žaidimas greitai atsibosdavo, nes galiausiai buvo ne apie mus, o apie imitavimą. Tad ir „KISSMAS“ atveju buvo justi, kad žaidžiama, bet ne gyvenama tuo, kas pasakojama, ir labiau panašėjo į spektaklį ne tiek paaugliams, kiek apie paauglius.

Stereotipinės paauglių gyvenimo scenos ir iššūkiai, vaizduojami spektaklyje, nėra nevertingi – stereotipai turi pagrindą jiems rastis. Visgi imituojant paauglystę neatveriamas jos pasaulis, veikiau išryškinamas suaugusių žvilgsnis į ją.

Pastarasis aspektas ryškus nuo pat spektaklio pradžios, kai į paauglius žiūrima kaip į atskirą sociumo dalį (nors spektaklio metu aktoriams pasakojant apie save ne kartą užsimenama, kad paauglystė nėra tik amžiumi apibrėžiamas gyvenimo tarpsnis, bet ir simbolizuoja virsmą, kismą, atsikartojantį skirtinguose gyvenimo etapuose). Aktoriai-turistai pro stiklą žiūri į Menų spaustuvės kavinėje uždarytus žiūrovus, leidžiant suprasti, kad į juos žiūrima kaip į zoologijos sodo aptvare uždarytus paauglius. Tai gali būti bandymas žiūrovus grąžinti į savo paauglystę, visgi jeigu spektaklis skirtas paaugliams, toks jų išskyrimo momentas neatrodo tikslingas, priešingai – trikdantis. Ypač, kai vedama paralelė tarp paauglių visuomenėje ir gyvūnų, uždarytų zoologijos sode.

Nors mano ir mane supančių paauglių patirtys skyrėsi (aš neretai jausdavau, kad iš manęs tikimasi ir reikalaujama daugiau negu kad jaučiuosi norinti ir galinti, kitiems, atvirkščiai, atrodė, kad juos laiko vaikais), buvo justi, kad tarp mūsų ir suaugusių nėra abipusės pagarbos, pasitikėjimo mūsų mintimis, norais ir poelgiais. Kyla (o gal labiau iš paauglystės grįžta) klausimas, kodėl paauglių ir suaugusiųjų santykis toks hierarchizuotas? Ar įmanoma padėti lygybės ženklą tarp paauglio ir suaugusiojo žvilgsnio (mąstymo, vertinimo)? Norisi tikėti, kad įmanoma bent priartėti, ir kad vienas iš būdų tai padaryti – kvestionuoti tai pasitelkiant meną.

Gabrielė Kundrotaitė, edukacinės programos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė

Festivalio „KITOKS‘22“ programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje.