Smalsus, bet besidomintis tik pačiu savimi. Turintis didelių tikslų, bet pasyviai jų siekiantis. Žingeidus, bet ne pakankamai stropus. Taip, o neretai dar labiau neigiamai, šiais laikais apibūdinamas jaunas žmogus. Atpažįstamas jo potencialas, bet tuo pačiu jis gretinamas su nebrandžiam žmogui būdingais asmenybės bruožais. Šie bruožai vėliau tampa pagrindine jauno žmogaus paveikslo spalva, tačiau ji nėra vienintelė ir, tuo labiau, nėra tikroji. Įvairiapusė jauno, besiformuojančio žmogaus asmenybė buvo viena iš šių metų sausio 10 – 15 dienomis šalies sostinėje vykusio vienuoliktojo Menų spaustuvės organizuojamo tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS‘22 nagrinėjamų temų. Per penkias festivalio dienas lankytojai turėjo galimybę pamatyti aštuonis įvairaus pobūdžio pasirodymus – kūrybines dirbtuves, instaliacijas, „šokančius pasirodymus“, spektaklius, kurie analizavo platų spektrą vaikui ir jaunuoliui aktualių temų. Saviraiškos priemonių paieška, kartų skirtumai, tėvų ir vaikų santykiai, seksualinis priekabiavimas, savižudybė – tik keletas temų, į kurias žiūrovų dėmesį atkreipė festivalio renginiai. Nors festivalio programa orientuojama į vaikus ir jaunimą, į pirmąją festivalio tikslinės auditorijos kategoriją šiame straipsnyje nebus atsižvelgta. Vaikystė, kaip ir visi dalykai šiame gyvenime, pasibaigia, o, kai ji pasibaigia, susitapatinti su vaiko ribotu suvokimu apie pasaulį, tuo labiau meno kūrinio analizės (šiuo atveju – spektaklių) kontekste, yra sunku ir, daugeliu atveju, tai turi mažai naudos. Antroji tikslinės festivalio auditorijos grupė – jaunuoliai – rašytojo pozicijos atžvilgiu daug palankesnė. Nors analitinio pobūdžio tekstai retai tampa skaitiniu prie kavos puodelio jauno žmogaus kasdienybėje, ši festivalio tikslinės auditorijos grupė bent jau geba skaityti. Šis gebėjimas nėra vienintelis paauglių pranašumas, kuris man – šio teksto autorei - yra naudingas. Paaugliai taip pat geba reaguoti į įvykius, juos analizuoti, vertinti, o svarbiausia suprasti. Šios žavingos amžiaus grupės vaizdavimas festivalio KITOKS‘22 renginiuose ir bus analizuojamas tolimesniuose šio teksto literatūriniuose apmąstymuose.

Sausio 12-aja festivalio programa pakvietė lankytojus apsilankyti kultūros komplekse SODAS2123 įsikūrusioje galerijoje „Atletika“ – čia buvo atliekamas šokio teatro „Low Air“ spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“. Vos įžengus į galeriją lankytojus pasitiko transformuota jos aplinka su ryškiomis šviesomis, dūmais ir instaliacijomis – intriguojanti spektaklio pradžia. Ne mažiau intriguojanti ir dominanti pati vieta, kurioje vyko spektaklis. Įprastą ant pakylos esančios scenos ir prieš ją išdėstytų kėdžių modelį pakeitė nekonvencinė erdvė – prieš keletą dešimtmečių buvusi sporto salė, su keletu šalia esančių kambarių. Alternatyvi erdvė leido aktoriams tiesiogiai bendrauti su žiūrovais ir paversti spektaklį auditoriją įtraukiančiu performansu. Prieš prasidedant veiksmui, žiūrovai turėjo išskirtinę galimybę virtualiai susipažinti su spektaklyje vaidinančiais aktoriais – išmaniaisiais įrenginiais nuskaitę QR kodus galėjo perskaityti trumpas aktorių prisistatymo istorijas ir smagius faktus apie juos. Ši pažintis leido vyresniajai auditorijai prisiminti paaugliškojo gyvenimo aktualijas, o patiems paaugliams susipažinti su bendraamžiais ir galbūt būsimais draugais. Suskamba tranki muzika, į galeriją nusileidžia spalvingais drabužiais apsirengę jaunieji kūrėjai ir prasideda vienos valandos kelionė į paauglystę, jos patirtis ir išgyvenimus. Pirmosios spektaklio akimirkos atskleidė žaisminguosius ir smagiuosius jauno žmogaus gyvenimo aspektus. Ryškūs rūbai, garsi muzika, šviesos ir šokiai – neatsiejama paauglystės dalis, tačiau tik dalis, o ne visuma. Tolimesnėje spektaklio eigoje trankią muziką pakeitė įgarsintos aktorių-šokėjų asmeninės istorijos. Be galo jautrūs, atviri ir skaudūs pasakojimai apie santykius su tėvais, draugystę, meilę, lyčių skirtumus, kartų atskirtį, seksualinį priekabiavimą leido žiūrovui susitapatinti su sunkioje kelionėje iš „vaikystės“ į „paauglystę“ atsidūrusio žmogaus jausenomis. Nors spektaklio nagrinėjamos temos ir perteikiamos iš jauno žmogaus požiūrio kampo, susitapanti su jomis galėjo ir vyresnieji spektaklio žiūrovai – sumanus sprendimas spektaklio naratyvą formuoti aktorių asmeninėmis patirtimis buvo ypatingai paveikus ir leido suaugusiajam žmogui laikinai sugrįžti į šį ypatingą gyvenimo periodą. Aštuonių šokėjų komandai vos per valandą laiko pavyko sėkmingai perteikti jauno žmogaus paveikslą, paneigiant su jaunuoliu dažnai tapatinamą apatiškumą, egoizmą, priklausomybę socialinių medijų pasauliui ir nuolatinę siekiamybę išorinio grožio pripažinimui. „Me two / Savoj krūvoj“ paskatino atsisakyti išankstinių nuostatų apie paauglius ir jų gyvenimą, o pažinti šiuos jautrius, sąmoningus ir siekiančius suprasti šį didelį pasaulį, jaunuolius.

Sausio 13-ąja, trečiosios festivalio dienos metu, lankytojai turėjo galimybę išvysti režisierės Teklės Kavtaradzės spektaklį „Kissmas“. Penkių aktorių komanda (Artūras Dubaka, Gelminė Glemžaitė, Kristina Marija Kulinič, Teklė Kavtaradzė ir Dominykas Morkūnas) spektaklio metu įkūnijo šešiolikmetį Roką, penkiolikmetes Moniką ir Mariją bei keturiolikmetę Laurą, kurie žiūrovus nukėlė į „trumpiausią stovyklą jų gyvenime“. Stovykla – viena smagiausių paauglystės dalių, tai keletas dienų, kai visą laiką galima praleisti su draugais, mėgautis jų kompanija ir atostogomis nuo tėvų. Tai lyg mažas antras gyvenimas tikrajame gyvenime su naujais žmonėmis ir naujomis patirtimis. Tokiame „antrajame gyvenime“ atsidūrė ir „Kissmas“ personažai. 

Keturi skirtingi stovyklautojai susiduria su skirtingais sunkumais ir džiaugsmais, taip atskleisdami įvairiapusiško paauglystės gyvenimo puses – bandymą užmegzti naują draugystę, pirmąjį įsimylėjimą, savirealizacijos būdų paieškas, mėginimą pripažinti savo išorinę išvaizdą, kovą su netekties skausmu. „Vienos dienos stovykla“ priešingai nei jau aptartas spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“ akcentuoja ne jauno žmogaus besiformuojančios asmenybės kompleksiškumą, o pačio brandos etapo sudėtingumą. Šie du spektakliai, festivalio KITOKS‘22 programoje išdėstyti vienas po kito, suformuoja išbaigtą jauno žmogaus paveikslą – tai kompleksiškas, sąmoningas, žingeidus, stiprus ir jautrus individas, kuris nori pažinti, suprasti ir gebėti analizuoti save ir jį supantį pasaulį. Festivalio programos stebėtojus „Kissmas“ ir „Me two / Savoj krūvoj“ pakviečia diskutuoti, kaip jaunas žmogus perteikiamas šiuolaikinėje visuomenėje ir ar šis vaizdas atitinka tikrąją jauno žmogaus charakteristiką. Gal tai tik išankstinės nuostatos, kurios prieštarauja realybei? Gal reiktų labiau įsiklausyti į jauną žmogų, o ne pulti kalbėti? Jeigu išsiaiškinsite šių klausimų atsakymus, perduokite juos mano mamai, kuri vis dar manęs nesupranta.

Ula Lukrecija Matulaitytė, edukacinės programos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė

Festivalio „KITOKS‘22“ programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje.