KITOKS‘22, vienuoliktą kartą Menų spaustuvėje vykstantis festivalis įvairaus amžiaus ir poreikių vaikams. Festivalio rėmuose atpažinau tiek savo vidinį kūdikį, tiek vaiką, tiek paauglį. Gerų spektaklių vaikams ypatybė, jog tai nuostabios patirtys ir suaugusiems. Juk kiekviename iš mūsų slypi kūdikis tyrinėjantis aplinką, vaikas, bėgiojantis jūros krantu, paauglys, ieškantis „aš“ ir aplinkos ryšių. KITOKS’22 pasitiko žiūrovus šūkiu „atsiveriantys pasauliai“. Nors sluoksnių šiame moto galime atrasti daug, mane domina tai, kaip vaikiški spektakliai atveria vaikišką pasaulį suaugusiųjų publikai. Būtent dėl to, KITOKS’22 tai ne tik vaikų festivalis – tai festivalis apie vaikystę.

„JAUPO10” - paauglystės tabu

Festivalio duris atvėrė keturių jaunų menininkų - Andros Kavaliauskaitės, Raimondo Klezio, Mato Saladžiaus ir Ievos Jackevičiūtės kūrybinių dirbtuvių metu sukurto eskizo pristatymas. Šis darbas, pavadinimu „JAUPO10”, muzikos, lėlių teatro ir šokio elementais kvietė žiūrovus, o ypač paauglius, nagrinėti visuomenėje vyraujančias tabu temas ir tai kaip mes su jomis (susi)gyvename.

Mane sužavėjo spektaklio forma - naudojami judesio, muzikos ir scenografijos įrankiai, tačiau jungties tarp atskirų elementų trūko. Scenos menai turi galimybę transformuoti kasdienę patirtį, apšviesti ją teatriniais įrankiais. Ir nors pasirinkti metodai leido įbristi į paauglystės klodus, tekstu gvildenamas pokalbis, lyg atėmė iš kūrinio potencialo. Nepaisant to, su nekantrumu lauksiu išbaigto pokalbio apie paauglystę pavadinimu - „JAUPO10“.

Kai kuria paaugliai - „Me two/Savoj Krūvoj“

Šeštadienio vakarą apsilankiau „Low Air“ šokio mokyklos mokinių sukurtame spektaklyje „Me two/Savoj Krūvoj“. „Paskandinkite mane savo jaunystėje“ – užsirašiau, kai prasidėjo spektaklis. Ta paaugliška energija, kurią įnešė ši grupė jaunuolių buvo lyg šviežio oro gūsis, atpalaiduojantis, primenantis apie mūsų visų bendrą esybę. Mačiau paauglius nuoširdžiai tyrinėjančius savo pačių nelaisvę. Mačiau gebėjimą naudoti meninius įrankius, kaip būdą išsilaisvinti. Pats kūrinys lyg atspindi paauglystės procesą – buvimą vaiku suaugusių pasaulyje ar suaugusiu nebrandžių tėvų aplinkoje. „Me two/Savoj Krūvoj“ pasirodymas buvo pilnas nuostabių elementų: žvarbus žvilgsnis į žiūrovą, nors ir ne visada išlaikytas, plastiški judesiai, nuoširdūs tekstai.

Spektaklio formatas kvietė ieškoti sintezės tarp parodos ir šokio. Tačiau parodos apžiūrėti nespėjau. Galbūt man tiesiog įdomiau buvo žiūrėti į gyvybę alsuojančius paauglių kūnus. Scenoje matėme vaikiškus žaidimus narpliojančius visiems aktualias temas. Paaugliai bėgiojo po skirtingas parodos erdves, pareikšdami jog riba tarp žaidimo ir tikrovės niekada nėra aiški, o žaidimas, tai būdas pažinti save ir „savo krūvą“.

Spektaklio metu po salę vaikščiojo „žąsino“ kaukę dėvintis vyriškis. Šis personažas – lyg įmanomas tavo paties žvilgsnis – suaugęs stebintis žaidžiančius vaikus ar kitus suaugusius. Kartais „žąsinas“ prieidavo prie veidrodžio ir žvelgdavo į save patį. Stebi publiką. Stebi atlikėjus. Stebi save. Kas jis?

Ir kur dingo tėčiai? Apžvelgiau žiūrovų salę. Spektaklyje, kuriame gvildenami tėvo ir vaiko santykiai trūko vyresnės kartos vyrų žiūrovų. Galvojau apie savo paties būsimą tėvystę – ar ir aš rizikuoju būti atitrūkęs nuo savo vaikų patirčių?

„Low Air“ šokio mokyklos mokiniai parodė brandą, kurios galima palinkėti kiekvienam suaugusiam. Lengvais ir žaismingais judesiais jie atvėrė pokalbį apie tą nelengvą periodą pavadinimu paauglystė ir jį puikiai išvystė. „Kai pasidalini patirtimi tu labiau pažeidžiamas, bet kai turi savo krūvą, tu stipresnis“ – spektaklį reziumavo viena iš jaunųjų šokėjų. Suburti tokią „savą krūvą“ reikia drąsos ir Mokytojų iš didžiosios raidės. Neabejoju, kad šie jaunuoliai buvo apsupti būtent tokių žmonių.

„Kissmas“ – apie amžiną paauglystę

Režisierės Teklės Kavtaradzės spektaklis „Kissmas“ mane sužavėjo. Tai buvo spektaklis apie paauglystę, bet jis buvo skirtas ir man, jau išbridusiam iš šio gyvenimo etapo. Spektaklyje pasakojama apie keturių paauglių, Roko, Monikos, Kotrynos ir Lauros patirtis vasaros stovykloje. Stovykla tampa lyg mistine transformacijos erdve, kuri leidžia įvairiapusiškai atskleisti paauglio patirtį. Ir nors kalbama apie pirmąją meilę, santykius su tėvais ir popkultūros įtaką, spektaklis išvengia klišių ir atskleidžia šį laikotarpį kaip metaforą visiems kissmams, patiriamiems gyvenime. Juk viskas yra procese. Mes - amžini paaugliai, lendantys lauk iš vaiko rūbų, ir, kaip viename interviu minėjo režisierė, šie etapai mums visiems pasikartoja.

Keturi aktoriai - Artūras Dubaka, Teklė Kavtaradzė, Kristina Marija Kulinič ir Gelminė Glemžaitė sukūrė visiškos sinergijos jausmą scenoje ir pripildė ją literatūrinio kūrinio vertos dramaturgijos. Spektaklio metu jaučiame, kad žmogus už aktoriaus kaukės visai prie pat ir tai sukuria be galo artimą ryšį su pačiais aktoriais. Norėčiau pagirti ir išlaikytą kontrastą tarp kiekvieno iš jų charakterių. Artūras įtikino savo muzikanto, bandančio būti kietu, vaidmeniu. Teklė vaidino paskendusią rimtyje veikėją, kurios rūpestis draugais, nepaisant jos būdo, visuomet juntamas. Kristina priminė apie pirmąją meilę, kur viskas nejauku, bet taip jaudina. Gelminė sugebėjo per savo personažą atskleisti sunkias bręstančios moters patirtis ir įvardinti trintį tarp vienišumo ir viešumo.

Čia verta pagirti ir visų kitų profesionalų, dalyvavusių pasirodymo kūrime, darbą. Užburianti scenografija, taikliai išnaudotos video projekcijos galimybės, šviesos ir kostiumai – visa tai atrado savo vietą spektaklyje ir sustiprino jo kuriamą patirtį. „KISSMAS“ tai ilgas pokalbis tekančiame gyvenime apie paauglystę, kai jau brandūs mes leidžiame paauglystei egzistuoti mūsų pačių būtyje. Ir nors spektaklis ilgas, nė nepagalvojau, kad jis per ilgas. Aš būčiau šioje stovykloje praleidęs dar bent savaitę.

Vaikystės chaosas belgų pasirodyme „Promise Me“

Šviežio oro gurkšnis buvo ir Belgijos trupės „Kabinet K“ spektaklis „Promise Me“. Ant scenos muzikantas, keturios mergaitės ir du šokėjai vyrai. Šis kūrinys pilnas kontrastų – pasitikėjimo, rizikos, smalsumo, bejėgiškumo. Tai spektaklis apie visišką vaikystės chaosą ir tai, kaip tame chaose išdygsta pirmieji asmenybės daigai. Viena iš mano kolegių nugirdo mokytoją, tariančią salėje sėdintiems mokiniams „ša, tyliai žiūrėkite“. Ir nors suprantu, kad spektakliui reikalinga tyli publika, man tai priminė - „patylėkite ir leiskite vaikams ant scenos triukšmauti“. Būtent šis paradoksas atkreipė mano dėmesį į tai, jog retai leidžiame vaikams elgtis taip, kaip šokėjai elgėsi ant scenos. Įdomu, kaip atrodytų toks pasaulis, kuriame leistume vaikams skraidyti? Spektaklis kvietė grįžti į mūsų pačių vaikystę, o vaikams atskleidė, kad laisvė tai rizika, bet rizikuoti visada verta. Gyvenime, kaip ir šokyje, įvyksta viskas: kartais krentame ir susižeidžiame, kartais susipiname su kitais žmonėmis, kartais jie mus nubloškia ant žemės, o kartais iškelia į viršų.

Nors festivalis „KITOKS‘22” įvyko ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, jis pristatė puikius darbus, kurie sugebėjo įvairiapusiškai atskleisti vaiko patirtis, akcentuoti opias temas ir pripildyti suaugusių širdis šilta nostalgija, o gal ir pamokomis apie tai kaip būti vaiku ir kaip būti su vaikais. Mano mylimas kūrėjas Alechandras Chodorovskis kartą pasakė - „paukštis užaugęs narve, galvoja, kad skraidyti tai liga.“ Noriu matyti šeimas, kuriose vaikų laisvė būtų vertybė, noriu matyti mokyklas, kur kviestume vaikus džiaugtis judesio, minties ir kūno laisve, noriu matyti festivalius, tokius kaip šis, kurie kviestų mus pažvelgti į mūsų narvus ir prisiminti, jog esame paukščiai, kurie gali skristi.

Markas Liberman, edukacinės programos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvis

Festivalio KITOKS’22 programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje.