Kaip vaiko patirtys teatre augina visuomenės brandą?

Atsiveriantys pasauliai! – tokiu šūkiniu festivalis KITOKS‘22 šiemet pristatė vaikų ir jaunimo spektaklius, leidusius patirti „kitokius“ – kitokiems. Pritaikyti skirtingo amžiaus grupių ypatybėms, savitam būdui reikštis, spektakliai atvėrė jame dalyvavusiai auditorijai interaktyvų, gyvąjį teatrą. Spektaklių scenos kisme atsivėrė saviraiškos, žodžio laisvė, atjauta, galimybė įveikti iššūkius ir suprasti savęs bei kito privilegiją būti savimi.


Spektaklių dramaturgija leido dalyvauti jo vyksme, prisidėti patiems tampant spektaklio pagrindiniais veikėjais ar vertintojais. Sąlyčiu su intymia, priimančia teatro aplinka žiūrovai buvo aktyviai įtraukiami į spektaklio vyksmą arba inspiruoti būti stebėtojais tų, kurie savita raiška perteikė mintis, patirtis, kūrė jautriai visuomenėje traktuojamas istorijas. Tai, jog spektaklių elementai kito priklausomai nuo savito žiūrovų žinojimo bei gebėjimo interpretuoti pateikiamą medžiagą, darė spektaklį gyvą, nuolat kintantį, keliantį į paviršių retsykiais ir pačiam žiūrovui jautrias, įtrauklias temas. Temas, kurios užfiksuoja ir perteikia jausminę spektaklio patirtį, padeda auditorijai atverti tą kitokį pasaulį, kurį kūrė ir pristatė publikai spektaklių kūrėjai. Spektaklių dalyviams įeiti ne tik į stebėtojo, bet ir į aktyvaus veiksmo kūrimo rolę, kur savo ruožtu, savu tempu, subjektyviu atsaku į scenoje kintančių elementų kuriamo tarpusavio santykio vyksmą buvo galima savaip, pasirenkant priėjimo kryptį. Taigi, susidarė įspūdis, pranokęs lūkesčius tiek spektaklio dalyviams, tiek kūrėjams naujaip atvėręs žmogaus galimybių/patirčių žemėlapius.

Vienas tokių festivalio intymią erdvę atvėrusių lietuvių atlikėjų, bandžiusių megzti interaktyvų ryšį, žiūrovui aktyviai dalyvaujant veiksmo scenos interpretavime bei kūrimo procese, muzikinis judesio spektaklis „JAUPO10“ kvietė išlikti ramiems, savo tiesoje, išjudinti emocijas bei paleisti patirtis, reflektuojant paauglio vidinio pasaulio iššūkius, neramumus, pažeidžiamumo tematiką. „Visi mes kažkuo kraštutiniai“ – frazė nuskambėjusi spektaklyje įvedė į artimą, daugeliui pereinamąjį ar jau pereitą trapų identiteto, savęs priėmimo ir paramos paieškų sūkurį paauglystės laikotarpyje. Aktoriai, atsivėrę savuosius patirčių sluoksnius, per nuogumo liniją pozicionavo bei per pažeidžiamumo veidrodį atspindėjo jauno besiformuojančio bei aplinkos formuojamo paauglio santykį su jo intymiomis patirtimis, drąsa besijungiančiomis jautriomis, aptakiomis vidinio pasaulio kelionėmis savoje tiesoje. Žiūrovai, į kuriuos pasisuko paauglio išgyvenimą kvestionuojančios „tabu“ temos šiame spektaklyje, buvo kviečiami stebėti vyksmą, savo vidines būsenas jame ir perteikti reflektuojamus jausmus skirtomis raiškos priemonėmis. Šis spektaklis leido atsklęsti dažnai uždaras, intymias, kitoniškas visuomenės patirtis, išgyventus pirmus kartus paauglystėje.

Kitas festivalio spektaklis „Padarėliai“, kuriuo „Pojūčių teatras“ sudomino ypatinguosius mažuosius jo dalyvius – vaikus, turinčius sensorinių poreikių paletę ir jo šeimą – įsitraukti į pasakojamą kūrėjų istoriją apie pievos gyvenimą bei jos gyventojus. Eksperimentuojant su skirtingo jautrumo autizmo spektro vaikų vaizduote, žaidžiant, tyrinėjant skirtą priemonių rinkinį pagal DIR Floortime darbo techniką, spektaklyje gimė dialogai iš betarpiškos galimybės reaguoti į situaciją, patenkinti poreikius energijos iškrovai, išlaisvinti vaiko vaizduotę. Šis sensorinis teatras stebėtojams dovanojo pajautą ir atvėrė į ypatingą prigimtinę raišką turinčio vaiko pasaulį. Tokio spektaklio patyrimas įgalina visuomenę pažinti augančių ypatingųjų vaikų poreikius, natūralų jų saviraiškos būdą interaktyvioje aplinkoje, skiriančioje dėmesį priartėti prie spalvingai jautrios „kitokio“ vaiko vaizduotės, socialinio emocinio vystymosi pokyčių visuomenės labui.

Ne mažiau žiūrovų dėmesį prikaustė ekspresyvusis spektaklis „Me two / Savoj krūvoj“, kurį jaunosios kartos „Low Air“ šokio mokyklos mokiniai iš tyrinėjimo proceso „savoj krūvoj“ iškėlė į scenos šviesą. Be galo gilus, jautriais intymiais pasakojimais nuspalvintas ir judesiu įkūnytas spektaklis parodė atlikėjų drąsą priimti savo pažeidžiamumą, žaizdas, dalintis bei atjausti vienas kito „nepatogią“ istoriją, vidinį konfliktą, kuris įtraukė į santykio su tėvais, seksualinio priekabiavimo, identiteto paieškų bei visuomenės pritapimo kontekstą. Kaip teigė patys atlikėjai, būtent „savoj krūvoj“ laikui ir kūrybiniam procesui juos suartinus, jie jaučiasi saugiai priaugę prie savų istorijų pasakojimo auditorijai. Atlikėjus vienijo pasitikėjimas, skleidėsi šokio saviraiškos laisvė, erdvė kiekvienam perlipti per savo baimes. Būtent per susidūrimo su problemomis ir jų sprendimo skausmą buvo vystomasi intelektualiai bei dvasiškai. Šis spektaklis atspindėjo pereinamojo paauglystės laikotarpio, kuriame šeimos vaidmuo, struktūra, jos tarpusavio sąveika bei ryšys turi ypatingą reikšmę tolimesniam paauglio vystymuisi. Spektaklis leido nukeliauti į „savos krūvos“ narių istorijas, įgalino suprasti kito skaudulius, atskleistas dramines patirtis su atjauta, o tuo pačiu pripažino svarbą kalbėti apie tai, kas sveikos visuomenės raiškos normą – atvirumą – paskatina laikyti kiekvieno jauno, savęs ieškančio paauglio teise.


Reziumuojant, festivalio KITOKS’22 spektaklių kūrėjai, atsidavę betarpiškam žmogiškajam santykiui, prasiskverbė į publikos pasąmoninį gyvenimą, sąveikaujant (ne)verbaliai, plėtė suvokimo ribas. Įtraukli festivalio programa, atverianti augančio „kitokio“ žmogaus patirties žemėlapius, žyminčius įvairiapusiškai jautrius, tikrus, atvirus pasaulius, įgalino visuomenę pripažinti jos tikrąją būklę, pajusti vienybę ir augti kartu išvien.


Aušrinė Leitaitė, edukacinės programos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė

Festivalio KITOKS’22 programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje.