O dar laisvės, bendrystės, palaikymo ir meilės. Taip pat kūno, kuris galėtų liesti, justi, patirti, išreikšti, prabilti, kuriame atsirastų vietos judesiui, impulsui, garsui, patirčiai. Paūgėjus reikia būti išgirstam, reikia pasitikėjimą saugančių ir lyg ugnis gyvų žmonių, reikia galimybės, kuria galėtum pasinaudoti. Užaugus vėlei prireikia drąsos. Drąsos netrukdyti laisvei veikti, kūnui liesti, judėti, apgaubti, drąsos vėl save išgirsti ir priimti.

Praėjusią savaitę įvyko Menų spaustuvės organizuojamas vienuoliktasis tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS’22, kurio gausi ir nustebinusi programa tiko bendriausia prasme žmogui, neapribotam amžiaus, lyties, tautybės ir kitų dėmenų. Visi programos renginiai skirtingai atliepė aktualias šiandienai ar augančiai kartai problemas, įkvėpė siųstomis žinutėmis, žavėjo profesionalumu ir estetine kokybe bei bendrai supynė dinamišką ir tankų festivalio, įvykusio nenuspėjamu pandemijos laiku, tinklą. Nors orientuotasi į vaikus ir jaunimą, kuriems tokio dydžio profesionalaus scenos meno renginių Lietuvoje daugiau nėra, neabejotinai įtraukti ir vyresnio amžiaus lankytojai. Būtent tokie, vertingi bet kokiame amžiuje ir iki galo neapčiuopiamą bendražmogiškumo gyslelę turintys pasirodymai, mano manymu laikytini esminėmis, festivalio tipį (ar paklodę tarp dviejų kėdžių) laikančiomis atramomis.

Išsikėlęs iš motiniškų Menų spaustuvės erdvių šokio teatro Low Air projektas ,,me two / Savoj krūvoj“ (Lietuva) pakvietė žiūrovus apsilankyti SODAS 2123 patalpose, kurias apgyveno šviesomis, dūmais, projekcijomis, veidrodžiais, rekvizitais ir jauna muzika. Antrą dešimtį rodymų įkopiantis kūrinys lyg pilnai subrendęs žmogus, kalbantis apie paaugliškas patirtis kitam paaugliui, bei judviejų artimiausias aplinkas. Kūnų judesiais ir šokių ritmais nagrinėjamos santykių su tėvais ir ypač su tėčiu problemos, seksualinio priekabiavimo atvejai, socialinė vyriškumo ir moteriškumo riba, rasizmas – visa tai, kas rūpi šiandien augančiai asmenybei turėjo du ilgus metus laiko (karantino dėka) sugromuluoti ir įaugti į jaunus, bet be galo talentingus ir drąsius šokėjus.

Iš kur ta drąsa? Iš savos krūvos (SAVA KRŪVA! SAVA KRŪVA!) – saugios, palaikančios, apginsiančios bendruomenės, lyg kardais apsiginklavusios įtaigiais žvilgsniais, kuriuos ir pati turėjau sustingusi atlaikyti. Kaip ir bet kuriai bendruomenei suaugti buvo reikalingas laikas ir išsimėginimas jėgomis, savo vietos paieškos, pasidalinimo skauduliais momentas – visi etapai artimi ir atpažįstami dar reginio pradžioje. Per žaidimus, išskaidytus po erdvę etiudus ,,kambariuose“, duetų pasirodymus, schematiškus judėjimus su visa trupe vis labiau pažįstame šią drąsuolių komandą ir ryžtamės bent mintyse ištarti „aš irgi“, aš tave suprantu. „me two / Savoj krūvoj“ yra puikus derinys tarp įtraukiančios scenografijos, profesionalaus šokio pasirodymo ir aktualių bręstančiam žmogui temų, sujaudinančių širdį, protą ar tikėjimą ateities pokyčiais bei primenančios bendraminčių it kokono svarbą mūsų gyvenimuose.

Vartant renginių programą pasirodymas „Promise me“ (Belgija) atrodė vienas atokiausiai įsitvirtinusių festivalio jausmo orbitoje. Tačiau jis pasirodė esąs vienas įstabiausių įvykių, padiktavęs mintį, kad vaikystė – tai pati būtis savaime, kurios pamestas tekėjimas ir pulsas vėl suvirpa pamačius salėje rėkiančius, griūnančius, už plaukų tempiančius, plėšiančius, niokojančius, išsitepusius vaikus, žibančiomis gyvasties akimis. „Tarsi mestum akmenį į mirtį“ – teigia pasirodymo aprašymas ir regis taiklesnių žodžių apibūdinti nesugalvotum. Nuolatiniame audringą vandenyną primenančiame scenos vyksme dėmesys nuolat klajoja, papildomas nemenkos įtampos žiūrovų pusėje ir klausimų apie saugą (ar vaikai gali laikyti tokio dydžio peilius? ar ne per aukštai užlipo?). Protas nerimo ir nurimti jam niekad nebuvo leidžiama stebint, kaip kūnai gali sukibti, susiimti, būti nešiojami ir mėtomi.

Nuolat auginta įtampa pasiekė kulminaciją, kai pagrindiniu scenos veikėju tapo juodas didelis balionas, pučiamas stiprios vėjo srovės, o jo šeimininkė pridengė ausis statybinėmis ausinėmis (staiga nuščiuvo ir grėsmėje pagauta auditorija, o moteris su kūdikiu iš pirmos eilės pakilo ir skubiai išdūlėjo pro salės duris; vėliau džiaugiausi, kad ji šį sprendimą padarė). Svarbu atkreipti dėmesį, kad visas pasirodymas buvo lydimas gyvos muzikos (balsas, gitara ir dešimtys efektų), neatskiriamai įsipynusios į bendrą patyrimą. Kaip ir anksčiau aptartas pasirodymas, taip ir šis labai pabrėžia bendruomenės, paremtos visišku pasitikėjimu, svarbą. Jos nariai susisaisto dainuodami kartu ar šlakstydamiesi burokėlių sultimis lyg krauju. Po pasirodymo pastebėjau, kad ir mano pačios užrašai parašyti raudonu tušinuku (sutapimas?) – įrašai krauju ar kraujyje, kuriuos - turime p a (si) ž a d ė t i - išmoksime skaityti kaip seną pamirštą kalbą, slepiančią tikrųjų gyvenimo syvų receptus.

Trečiasis festivalio arkanas neabejotinai yra susijęs su pačiu KITOKS‘22 siekiu atkreipti meno lauko atstovų ir savo buriamos bendruomenėse dėmesį į mūsų visuomenėje matomus kaip kitokius, su specialiaisiais poreikiais, vaikus. Ypač Lietuvoje šie du pasauliai itin atsiskyrę, todėl kaip teigia ir pats festivalio šūkis – turime juos atverti, ieškoti galimybių visus įtraukti į kultūros vyksmus ir kokybiškai prisitaikyti prie skirtingų poreikių. Kadangi tai vienas pirmųjų tokio tipo bandymų, jam dar reikia laiko sutvirtėti, būti išdiskutuotam ir išmėgintam. Choreografinė instaliacija „dAzzleMAZE“ (Švedija) savo praktiką sutelkė būtent ties Dauno sindromą turinčiais 0-24 mėn. vaikais. Atsisakant kalbos žodžiais pereinama prie veikimo garsu, lytėjimu ir svarbiausia – judesiu. Trys šokėjai erdvėje plaukia lėtai, karts nuo karto judesiais sinchronizuodamiesi, tačiau kur kas atidžiau reaguodami į vaikus, jų elgesį, susidomėjimo objektus (ar tai būtų blizgančios labirinto konstrukcijos, ar vieno iš šokėjų atsinešti spalvoti žibintuvėliai). Visi žiūrovai kviečiami įžengti į erdvę pasipuošę kostiumais atsiriboti nuo kasdieniškos patirties ir panirti į naująją. Vaikai tėvus priverčia laisvai judėti-sekioti labirintu, ko esantieji be vaikų retai imasi patys.

Apie abipusiškai svarbų vaikų ir tėvų santykį galime kalbėti minėdami ir pojūčių spektaklį „Padarėliai“ (Lietuva), skirtą vyresniems vaikams su ypatingais sensoriniais poreikiais. Spektaklis pasakoja visą drugelio gyvenimo istoriją, įtraukiant kvapo, skonio ir garso patirtis. Nors pagrindinė spektaklio atsakomybė sutelkiama šeimos ratui, besirūpinančiam, atiduodančiam meilę ir apsaugą vienas kitam, eigoje santykiai kuriasi ir tarp pačių vaikų (mainantis skambančiais drugelio kiaušinėliais, einant vikšro keliu ar pan.) ir galiausiai išauga į momentą, kai vaikas, tapęs drugeliu, palieka saugią, apribotą erdvę ir laisvai skraidžioja scenoje. Nors tokį pilną virsmą patyrė ne visi vaikai, džiugu, kad kiekvienam buvo skirta erdvė užsiimti sau priimtina veikla, džiugu, kad tokios erdvės kuriamos ir gal ilgainiui taps visuotinai taikytina praktika.

Kaip minėta pačioje pradžioje, visi pasirodymai paveikė savaip (deja, neaplankytas liko „Jaupo10“). Spektaklis „Kissmas“ (Lietuva) (o gal tiksliau „Kiss my ass“ cituojant užrašą ant vienų iš aktorių marškinėlių) sužavėjo paauglių personažais, kurių nuoširdumu ir tikrumu, net ir labai stereotipiškose tariamos stovyklos scenose, nesuabejojai nė akimirkai. Žiūrint į gan karikatūriškas paauglystės scenas, jose atrandant save ar savo draugus netrūksta juoko, kuriuo visą valandą pilną salę žiūrovų maitino ir šiuolaikinės muzikos, operos, pantomimos ir cirko monopasirodymas „Désordre & Dérangement“ (Prancūzija). Tiesiog žavinga, kai patys paprasčiausi daiktai (kaip antai raudoni piltuvėliai) tampa stebuklingais, garsus skleidžiančiais, skambinančiais ir dainuojančiais gyviais.

Tvirtai galime sakyti, kad festivalis savo darbą padarė – pasiūlė plačią, įtraukią ir paveikią programą visoms amžiaus grupėms, kvietė bendrauti su kūrėjais ir diskutuoti apie iškilusius jausmus bei asociacijas, netgi subūrė dvi entuziastingas komandas pirmą kartą vykdytoms edukacijoms. Tačiau kita, ne mažiau svarbi dalis, yra patys žiūrovai. Linkiu ir tikiuosi, kad ilgainiui KITOKS taps laisvės vieta iš didžiosios raidės, kur kiekvienas galės laisvai aikčioti, judėti, juoktis ne tik scenoje, bet ir už jos...

Mieli mokytojai ir tėveliai, nedrausminkit savo vaikų - jie auga patys; geriau pamiklinkit kojas ir pašliaužiokit keturiomis. Juk kad užaugtume reikia drąsos ir laisvės, reikia bendruomenės, reikia galimybių, pa(si)tikėjimo. O paaugus, užaugus... ar kada gyvenime to nustoja reikėti? Regis tai kažkas bendražmogiško, apie ką nuolat turėtume prisiminti, net jei tai nutinka kartą metuose, sausio mėnesį, šiek tiek kitaip, nei tikėtasi.

Emilija Statinaitė, edukacinės programos „Scenos konTEKSTAI“, dalyvė.

Festivalio „KITOKS‘22“ programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje.