Pagalvojus apie tradicinį cirką ir vyrų roles jo kontekste, prieš akis iškyla utriruoti, karikatūriški tipažai: pusnuogis galiūnas taukais išteptais raumenimis; čapliniškas klounas nudrengtu švarkeliu, per plačiomis kelnėmis, per dideliais batais – silpnas, savikritiškas; vienodais dryžuotais triko apsitempę akrobatai, veikiantys kaip vienis; na ir, žinoma, cirko direktorius – būtinai su cilindru, fraku ir lazdele (ar ten BDSM botagėlis?). Šiuolaikiniame cirke tokių tradicinių, stereotipinių vyriškumo reprezentacijų atsisakoma, pereinant prie labiau niuansuotų, kintamų, emociniu atvirumu pagrįstų išraiškų. Bent jau taip maniau, kol nepažiūrėjau dviejų HELIUM'24 pasirodymų: belgų EXIT (Cie Circumstances) ir slovakų GIREVIK (Roman Škadra).

Belgai scenoje mus pasitinka tvirta, sunkia konstrukcija, imituojančia dviejų dalių namą, sujungtą apie savo ašį horizontaliai besisukančiomis durimis. Jų trupė – keturi vaikinai vienodomis kelnėmis, sportbačiais ir marškinėliais, kuriuos pasirodymo metu bent penkis kartus persirengia. Jei atmesime novatorišką konstrukciją, toks vizualus susivienodinimas primena tradicinio cirko numerį, kuriame akrobatai veikia sinchroniškai, simetriškai, dalydamiesi jėgomis ir vienas kitą prilaikydami, pakeldami, kad galėtų drauge atlikti sudėtingus triukus: balansuoti ant besisukančios lentos-durų, stebinti žiūrovus tobulai suorkestruotais šuoliais. Lygiai kaip broliškai besijungiantys akrobatų kūnai, mintyse jungiasi žodžių dariniai, kuriais bandau įsivardinti, ką matau scenoje: bromantiką? Bromastiką? Brobatiką? Broletą?

Kitą vakarą aplankytas slovako spektaklis netikėtai pasiūlo raktą. Tai – vieno žmogaus šou, primenantis tradicinį galiūno pasirodymą (scena pilna svarmenų, kuriuos kilnoja triko vilkintis raumeningas atlikėjas). Vis dėlto tradicinį hipervyriškumą čia bandoma kvestionuoti, pasitelkiant – deja – tradiciškai (jei ne perversiškai) moteriškus objektus ir veiklas, subanalinant spektaklį iki drego (angl. drag). Iškart skubu pataisyti: tikras dregas nėra banalus, jis žavi, juokina ir jaudina. GIREVIK manęs nejuokina ir tikrai nejaudina: scenoje tematau kačioką su minisijonu ir raudonais lakuotais aukštakulniais, „vyrišką“ sportą iškeičiantį į „moteriškus“ reikalėlius – kuitimąsi prie virtuvinio stalo ar begalinės siūlų ritės vyniojimą. Kitaip nei belgai, namus statantys į spektaklio centrą, bet liekantys jų išorėje (vėlgi stereotipinis vyriškumas: namus statyti ir ginti, bet juose nesikrapštyti), slovakas veikia namų viduje – stereotipinėje moters pozicijoje. Namuose jis vienas: atstumtasis, vietoj brolybės pasirinkęs transgresiją.

Galbūt aš viską neteisingai supratau, nepagavau humoro, neužčiuopiau gilesnės prasmės. Bandžiau sau atsakyti, kodėl žiūrėti šiuos du pasirodymus man buvo nuobodu, kodėl vis dirsčiojau į laikrodį. Ko man pritrūko? Meistriškumo? Estetikos? Siurprizo? Ar galimybės susitapatinti? Nemačiau sau vietos nei tarp brolių šaunuolių, nejaukiai primenančių gatvėje besikabinėjančias vyrukų grupeles tamsiais vakarais, nei šalia galiūno su miniaku, su kurio 12 cm aukščio kablais nepavaikščiočiau, nes esu… nepakankamai moteriška?

Temos senos, pavargusios ir tarsi išėjusios iš mados (nors gal Slovakijoje laikas eina kitaip). Kituose HELIUM norėčiau matyti daugiau tokių kaip Marcelis iš prancūzų Dissociee ar olandai Tall Tales Company: vyriškumo reprezentacijų, neužstojančių viso vaizdo savo, ėėė, vyriškumu?

Emilija Ferdmanaitė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.