Menų spaustuvė, aštuonioliktąjį kartą kvietusi žiūrovus į šiuolaikinio cirko festivalį HELIUM, šiemet pristatė naujausius Baltijos šalių kūrėjų darbus, kupinus naujų potyrių, eksperimentinių disciplinų persipynimų bei stebinančių sugebėjimų. Kaip pirmą kartą dalyvavusi ir visai neseniai atradusi šiuolaikinį cirką, siekiau pastebėti šios meno šakos išskirtinumą pasirodymų lauke: kaip šiuolaikinio cirko disciplinos padeda atskleisti pasakojamas istorijas, sukurti vientisumą scenoje?

,,How a spiral works”, paruoštas Art for rainy days kompanijos vaizdavo šiuolaikinio cirko prieigą prie asmeninių, filosofinių temų. Pasikalbėjus su kūrėjais Jason Dupree, Izabele Kuzelyte ir Alise Bokaldere pastebėjau, jog reikšmingiausias kūrybos proceso pagrindas trupei buvo santykiai vienas su kitu. Tvirtas tarpusavio ryšys persismelkė ir į pasirodymą bei padėjo praturtinti pasakojamą istoriją. Scenoje šalta šviesta apšviestos atlikėjos demonstravo šiuolaikinio cirko disciplinas: hair hang technika nuo lubų plaukais perpinta virve pakabinta Alise Bokaldere bei į virvę įkopusi ir oro akrobatikos triukus atlikinėjanti Izabelė Kuzelytė. Pirmomis akimirkomis vaizdinys kelia šiurpą, mat vis stebiu įtemptus šviesius plaukus ir virpančią virvę, tačiau pasirodymui įsibegėjus, rodos, imu pasitikėti atlikėjomis taip, kaip jos pasitiki viena kita. Virvė tampa atlikėjos dalimi, padedančia vystytis istorijai, ji tarsi sujungia moteris, o pamažu pradėta siūbuoti, hipnotizuoja publiką. Virvės apsisukimams greitėjant, intensyvėja ir fone girdima folkloro muzika, diktuojanti kūrinio ritmą ir dinamiką. Būtent šio žanro muzika padėjo kurti interpretacijas, giliau pažiūrėti į kūrinį – liaudies dainos dažniausiai skamba ritualų metu, tad ir šio pasirodymo istorija ėmė panašėti į ritualą, apšokantį žmogaus prigimtį. Tokią mintį vystė ir šviesų sukurti šešėliai ant sienų – jie tarsi pasakojo nematomąją „ritualo“ dalį, skausmingą atlikėjų užnugarį: mano akimis atrodė, jog viršuje besisukanti akrobatė yra priklausoma nuo virvės ir ją sukančios šokėjos, tačiau su kiekvienu apsisukimu, ši istorija keičiasi: galbūt tai virvė priklausoma nuo akrobatės? Galbūt abi atlikėjos yra tam tikra prasme įkalintos toje erdvėje po šalta šviesa. Pasirodymo pabaigoje pastebėjau, jog scena yra itin tuščia, tačiau tiek, kiek joje yra, pilnai užtenka papasakoti tokią jautrią istoriją. ,,Kaip veikia spiralė” pasirodymas išties veikia, nes jame naudojama minimalistinė scenografija, tačiau pasakojama gili ir emociškai turtinga istorija, kuri liejasi per pasitelkiamas disciplinas.

Pilnesnę sceną ir kiek kitokią atmosferą pamačiau ir pajaučiau Taigi cirko pasirodyme ,,inTENSE” (inTENSYVU). Scenoje santykis tarp atlikėjų agresyvus, emocija intensyvi, o pati istorija – išblaškyta. Apie savo pristatomus darbus Taigi cirkas pasisako, jog jiems ,,nereikia paaiškinimo”, tad galbūt „inTENSE“ taip pat neturi būti paaiškintas, vien paliktas žiūrovų interpretacijoms, tačiau klausimų išties kilo. Vos užėjus į salę akį traukia neįprastai supinta virvių ir trapecijų kompozicija palubėje apšviesta spalvingomis šviesomis. Voratinklyje du žmonės: tuščios išraiškos veiduose ir pakabinti kūnai, labiau primenantys skudurinius. Tokį vaizdinį susieju su lėlių teatru. Šią mintį toliau vysto ir atgijusių ir iš palubės išsivyniojusių akrobatų Izabelės Kuzelytės ir Konstantin Kosovec judesiai, primenantys marionetes: atlikėjai nenatūraliai išsikreipę, vartosi ant grindų, tarsi nebūtų atsakingi už savo veiksmus. Kaip pirmajame pasirodyme, kompozicija čia taip pat apjungia atlikėjus, jie tarsi įkalinti „voratinklyje“, tačiau vis susiduria su dilema, ar nori ištrūkti. Akrobatai įnirtingai kovoja, tačiau vis negaliu suprasti, ar vienas prieš kitą, prieš publiką, ar voratinklį. Emocijas aštrina ir nerami muzika bei vis pasikeičiantis takelis, lyg jis turėtų indikuoti dinaminius taškus, tačiau nepavyksta atskirti pasakojamos istorijos sekos, ir, muzikai vis pasikeičiant, nei vienas nelaimi. Stebint tokią išraiškingą jėgų susirėmimą norisi kažkurį emociškai palaikyti, galbūt palaikyti jų bendrą tikslą ,,išsilaisvinti“, tačiau kuriama įtampa nepasiekia lūžio taško. Kiek nustebina tai, jog didžioji dalis dramaturgijos vystosi po voratinkliu, todėl atrodo, jog erdvė ir dramatiška instaliacija lieka neišnaudotos, o disciplina neįdarbinta istorijos virsme. Atlikėjai pabaigoje visgi užkopia atgal į pradines pozicijas voratinklyje, nei išsilaisvinę, nei susitaikę.

Lyginant ,,How a spiral works” su ,,inTENSE” galima pastebėti ir artimas šiuolaikinio cirko disciplinas, ir ne tokias artimas istorijas, ir visai skirtingas scenografijas. Pirmajame pasirodyme pasakota istorija vystėsi per pasitelktas disciplinas, o antrajame pagrindinį vaizdmenį užėmė išraiškinga dviejų jėgų kova, todėl, manau, oro akrobatika pasiliko antraeilė.

Marta Terbetaitė,  Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.