Šiais metais HELIUMS festivalyje buvo pristatyti net keturi Lietuvos kūrėjų darbai, atskleidę platų šiuolaikinio cirko disciplinų spektrą - nuo akrobatikos iki klounados. Pasirodymai taip pat stebino dramaturginiais pasirinkimais - vieni žavėjo, kiti nuvylė, tačiau visi be išimties įrodė, kad šiuolaikinis cirkas gali būti drąsiai eksperimentuojantis. Mano manymu, šiais metais labiausiai rizikavo du eskizai - Marijos Baranauskaitės - Liberman „Sauskelnių projektas“ bei šiuolaikinio cirko ir tarpdisciplininio meno organizacijos būda.collective spektaklis „Maisto prekės“. Juose nebuvo sudėtingos akrobatikos ar fizinės ištvermės, kuri momentaliai papirktų publiką. Vietoj to, pagrindiniu akcentu tapo daiktai, kurie ne tik kūrė spektaklių atmosferas, bet ir tapo pagrindinėmis priemonėmis, formuojančiomis pasirodymo turinį bei dinamiką.

Marijos Baranauskaitės-Liberman „Sauskelnių projektas“ – tai unikalus pasirodymas, kuriame pagrindiniai žiūrovai yra ne žmonės, o... sauskelnės. Jos taip pat buvo ir režisierės. Tai buvo juntama nuo pirmos akimirkos - po salę chaotiškai besimėtančios sauskelnės, pilni šiukšlių maišai ir net šiukšlėms skirti konteineriai. Įprastai žiūrovams skirtas kėdes taip pat užėmė sauskelnės, palikdamos auditoriją sėdėti ant žemės, tiesiog prie scenos. Šiame eskize daiktai užėmė ne tik žiūrovų vietas, bet ir aktorių vaidmenis - sauskelnės įsiliejo į scenografiją ir aktorių kostiumus, o su Marijos pagalba įgavo interaktyvumo, skrisdamos tiesiai į žiūrovų pusę. Kitos šiuolaikinio cirko disciplinos čia buvo prigesintos. Tik retkarčiais scenoje išryškėdavo Marijos Baranauskaitės-Liberman ir Marko Liberman klounų personažai, kurių pasirodymai, regis, tarsi tirpo jų tikruosiuose „aš“. Asmenybių ir personažų susiliejimas greičiausiai įvyko dėl to, kad šio pasirodymo idėja gimė iš asmeninės patirties. Tiesa, mano atmintyje liko tik nuotrupos iš aktorių dialogų, dainavimo, greito persirengimo technikos ir kitų šiuolaikinių cirko disciplinų, kurios tarsi prabėgo fone. Pasirodyme viešpatavę daiktai – sauskelnės ir šiukšlių kalnai – užgožė šiuos elementus, įtraukdami save į pirmąjį planą. Daiktai ne tik dominavo erdvėje, bet ir formavo bendrą atmosferą, veikdami kaip pagrindiniai pasirodymo „aktoriai“, užtemdę įprastus šiuolaikinio cirko elementus. Ar man tai patiko? Labai.

Priešingai nei daiktais perkrautame Marijos Baranauskaitės-Liberman „Sauskelnių projekte“, būda.collective eskize „Maisto prekės“ vyravo santūrus minimalizmas - kiekvienas daiktas šioje erdvėje turėjo aiškiai apibrėžtą funkciją ir tikslą. Šis kruopštus daiktų pasirinkimas padėjo sukurti aiškesnį, labiau koncentruotą pasirodymo turinį, kuriame nebuvo perteklinių elementų. Jutau aiškią dramaturginę liniją - pilką lietuviškos krautuvės kasdienybę su adrenalino prieskoniais. Be to, minimalistinė scenografija leido žiūrovams sutelkti dėmesį į atlikėjus (akt. Lukas Dirsė ir Kasparas Bujanauskas) ir jų sąveiką su daiktais, kurios šiame eskize netrūko. Stebėjausi, kaip greitai vyksta aktorių persirengimas, regis vos kelioms sekundėms peržengus scenos slenkstį; kaip atlikėjai nebylų dialogą perkelia į žongliravimą daiktais; kaip rekvizitai vienas po kito įtraukiami daiktų manipuliavimo technikos - ryžtingais aktorių prisilietimais popierinės dėžės skambėjo į foninės muzikos ritmą, o diabolo buvo pakeistas chalato raiščiu ir keramikiniu puodeliu. Spektaklyje „Maisto prekės“ daiktai neužgožė nei aktorių, nei šiuolaikinio cirko disciplinų - priešingai, papildė ir išplėtė galimybes. Tiesa, nors man ir pritrūko dinamikos, pasirodymas neprailgo dėl jau minėtų šiuolaikinio cirko disciplinų.

Jei Marijos Baranauskaitės-Liberman „Sauskelnių projekte“ sauskelnės tapo neatskiriamomis spektaklio „aktorėmis“, būda.collective eskize „Maisto prekės“ daiktai išlaikė savo funkcionalumą, likdami tik daiktais, tačiau subtiliai pratęsdami aktorių veiksmus. Jie nebuvo iškelti kaip pagrindiniai pasirodymo dalyviai, o veikiau palaikė ir papildė atlikėjų kuriamą atmosferą, išlikdami antrame plane. Šis santūrus daiktų naudojimas leido aktoriams išlikti dėmesio centre, tuo tarpu „Sauskelnių projekte“ aktoriai vis paskęsdavo daiktų visumoje. Kadangi abu šie darbai tėra eskizai, su nekantrumu laukiu pamatyti baigtus spektaklius, kurie, tikiu, bus nemažiau įdomūs.

Eglė Jasaitytė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.