Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje Katalonijoje vyko kelių savaičių trukmės mokymai SPASA („Street performing arts summer academy“), prie kurių Menų spaustuvė šiais metais pakvietė prisijungti Armandą Rudelytę, kuriančią spektaklius viešose erdvėse! Šis kvietimas, tai Menų spaustuvės siekis prisidėti prie šalies kūrėjų, kuriančių viešose erdvėse profesinių įgūdžių tobulinimo, naujų kontaktų užmezgimo bei pažinties su didžiausiais tarptautiniais gatvės menų festivaliais.

Armanda Rudelytė dalinasi savo įspūdžiais iš SPASA: 

Dvi savaites dalyvavau gatvės teatro mokymuose SPASA, Katalonijoje - Cerveros ir Tarregos miesteliuose. Šiuose kursuose dalyvavo 12 žmonių iš 9 skirtingų šalių, dauguma iš jų užsiima fiziniu teatru, cirku ir šokiu. Kursus vedė 4 skirtingi gatvės teatro kūrėjai: Electrico 28, Joan Català, Adrian Schvarsztein ir Florent Bergal iš šokio ir cirko trupės Le G. Bistaki. Apsilankiau ir ,,Fira Tarrega” festivalyje, kuriame mačiau daug gatvės spektaklių.

Pirmas tris dienas užsiėmimus vedė Joan Català su juo užsiėmimai vyko Cerveros miestelio bažnyčios lauko kieme. Šis kūrėjas daug dirba su objektais, judesiu, erdve. Tris dienas atlikome pratimus ir vaikščiojome grupėmis su kėdėmis. Stengėmės sekti kiekvieną grupės narį, neturėdami jokio išankstinio susitarimo. Pagal Joan pirmiausia reikia kurti ryšį vienam su kitu, nes be santykio su kitu, nebus santykio su erdve. Daug laiko tyrinėjome erdvę ir kaip su objektais galime kurti istoriją. Kai jau apsipratome vienas su kitu, su kėdėmis išėjome į Cerveros miestelio aikštę kur įvyko pirmas susidūrimas su žmonėmis esančiais gatvėje.

Paskui sekančias tris dienas dirbome su gatvės teatro kolektyvu Electrico 28. Su jais dirbome Tarregoje ir Cerveroje, daug dėmesio skyrėme gatvės stebėjimui, vaizduotės žaidimams ir žiūrėjimui į viską per rėmelį (frame) taip ieškant grožio esančio kasdienybėje. Sėdėjome gatvėje, užsirašinėjome ką joje matome, kokie žmonės praeina, koks yra šios gatvės ritmas ir gyvenimas, o paskui patys bandydavome įsitraukti į tos gatvės veiksmą, šiek tiek pakeisdami tos gatvės kasdienybę. Ėjome per miestą ir ten esantiems dalykams kūrėme apibūdinimus (definitions), kuriais pakeisdavome tų dalykų prasmę, ir taip mieste esanti realybė, tapo mūsų susikurta realybe. Mes mokėmės pažinti vietą, joje esančius žmones, kitiems parodyti joje nepastebimus dalykus ir išprovokuoti meilę aplinkai. Taip pat kūrėme trumpus pasirodymus, kuriais siekėme atskleisti lauke esančią architektūrą.

Antrąją užsiėmimų savaitę, dvi dienas mokėmės su Florent Bergal iš Le G. Bistaki trupės. Kūrėme pagal kelis dalykus kurie yra labai svarbūs pasirodant gatvėje, tai - erdvė, laikas, aplinka (socialinė ir nulemta oro sąlygų), santykis su žiūrovais, fikcijos sukūrimas. Su Florent daugiausia ieškojome fizinių judesių ir kūrėme choreografiją erdvei. Šokio judesius pritaikydavome lauko erdvėms, ieškojome kaip pati aplinka gali suteikti mūsų judesiams simbolinę reikšmę. Antrą dieną kūrėme ,,invisible theatre”- tai pasirodymas, kuris netikėtai įvyksta viešojoje erdvėje, o aplinkui esantys žmonės nesupranta, kad tai yra spektaklis. Mūsų tikslas buvo sulaužyti kasdienybės taisykles ir transformuoti realybę, sukuriant trumpus pasirodymus parduotuvėje, kavinėje, miesto parke.

Paskutines dvi dienas su Adrian Schvarsztein darėme pratimus grupėse ir mokėmės metodų kuriais galima prieiti prie žmonių. Stengėmės prieiti prie žmonių nešdami jiems džiaugsmą ir pozityvią perspektyvą - darydami fizinį apšilimą gatvėje, dainuodami ar atlikdami komiškus veiksmus. Kalbėjome apie tai, kad žmonėms nepatinka, kai kažkas veržiasi į jų asmeninę teritoriją, todėl yra labai svarbu būdai kuriais tu prieini prie žmogaus. Paskutinę dieną su Adrian, šventiškai apsirengę su kėdėmis rankose keliavome per miestą ir per fizinį veiksmą kūrėme istorijas. Kai kurie žmonės gatvėje galvojo, kad tai yra nacionalinė kėdžių diena, todėl visi čia vaikšto su kėdėmis.

Po SPASA kursų nuvažiavome į ,,Fira Tarrega” festivalį. Ten pamačiau daug gatvės teatro, šokio ir cirko pasirodymų. Esu dėkinga ,Menų spaustuvei už šią galimybę, nes šios dvi savaitės praplėtė mano suvokimą apie gatvės teatrą, atsivežiau daug pratimų, kurie toliau inspiruoja kurti teatrą atvirose erdvėse. Atviroje erdvėje kuriant yra svarbu pastebėti tai kas vyksta aplinkoje ir kiekvieną netikėtumą įvykusį gatvėje reikia priimti kaip dovaną. Daug kalbėjome apie gatvės teatro santykį su erdve ir žmonėmis, kad teatras gatvėse kuria ir jungia bendruomenes, o pats menas tampa visiems labiau prieinamesnis. Atrodo, kad per tas dvi savaites, pasikeitėme ne tik mes, bet ir Cerveros miestelyje gyvenantys žmonės. Nes jie kasdien mus matė vaikštant ir kuriant tose gatvėse, kurias atrodo, kad jie puikiai pažįsta, bet mes jiems sukūrėme naujas istorijas apie jų miestelį.

Menų spaustuvės veiklas finansuoja: Lietuvos kultūros tarybas, Vilniaus miesto savivaldybė.