Šių metų 68-ojo Tarptautinio Oberhauzeno trumpų filmų festivalio fokuse – Lietuva. Autorinėje menininko Deimanto Narkevičiaus programoje, parengtoje kartu su „Lithuanian Shorts“ agentūra, pristatomi jaunų lietuvių kūrėjų darbai. Trijų dalių programoje „Whispering Loudly“ – vaidybiniai, animaciniai ir eksperimentiniai kūriniai. Su jos sudarytoju Deimantu Narkevičiumi kalbėjosi kino kuratorė Mantė Valiūnaitė.

Norėčiau pradėti nuo klausimo, kaip atsirado galimybė pristatyti lietuvių kurtus trumpametražius filmus Tarptautiniame Oberhauzeno kino festivalyje?

Oberhauzeno kino festivalis pradėjo rengti, – o tai, atrodytų, prieštarauja jų ilgametei praktikai, – nacionalinius prisistatymus. Pirmasis buvo skirtas Portugalijai, antrasis – Lietuvai. Programa turėjo būti rodoma pernai gegužę, bet kadangi Vokietijoje buvo griežtas karantinas ir kino teatrai neveikė, mes, pasitarę su „Lithuanian Shorts“ agentūra, kuri yra programos partnerė, paprašėme mano sudarytą programą perkelti į šiuos metus. Norėjosi, kad filmai būtų demonstruojami kino salėse ir kad kūrėjai galėtų patys pristatyti savo darbus. Norėjome, kad tai būtų bent šioks toks įvykis. Tarptautinių konkursinių programų sudarytoja Hilke Doering paklausė manęs, ar galėčiau sudaryti trijų dalių autorinę programą, kuri apimtų pastarąjį lietuviško kino dešimtmetį. Atsakiau, kad pagalvosiu, nes uždavinys sudėtingas – Lietuvoje sukuriama daug ir labai įvairių filmų, į kino sceną įsiliejo gausus būrys kūrėjų. Be to, egzistuoja dideli vertybiniai skirtumai tarp videomeno kūrėjų ir režisierių, atėjusių iš vaidybinio kino. Nematau čia nieko blogo, bet surasti bendrumą ir tinkamai sudėlioti jų darbus man atrodė nelengvas uždavinys.

Ar šį uždavinį iškėlė festivalio organizatoriai?

Ne, čia mano paties ambicija, nes pas mus koegzistuoja plati kino scena. Aš pasimečiau, pradėjau klausinėti patarimų, kur rasti vieną ar kitą darbą, kaip pasižiūrėti tuos filmus, į ką atkreipti dėmesį. Labai džiaugiuosi, kad sutiko padėti „Lithuanian Shorts“ agentūra ir jos vadovė Rimantė Daugėlaitė – jie pasirūpino filmais, medžiagos pristatymu, informavo kūrėjus. Man vienam viską sukoordinuoti būtų buvęs didžiulis iššūkis. Juolab kad „Lithuanian Shorts“ nebe pirmą kartą bendradarbiauja su Oberhauzenu. Kai pasakiau jiems, kad man reikia partnerio, įvyko graži partnerystė – programa autorinė, bet jos įgyvendinimas tapo institucinis.

Apie kokius atrankos kriterijus galvojote prieš imdamasis žiūrėti filmus?

Oberhauzeno festivalio praktikai artimiau, kai programą sudaro vienas asmuo. Šio festivalio programų sudarytojai ir kuratoriai filmus renkasi atsakingai, vienašališkai, kūrybiškai, ne reprezantatyviai. Tai ilgametė tradicija kviesti menininkus, režisierius sudarinėti programas, ir tos programos tampa autorizuotomis sesijomis, tarsi teiginiais, sudarytais iš autonominių kūrinių. Aš taip ir pažiūrėjau į šią užduotį – tai nėra reprezentacinė programa, kurią sudarant vadovautumeisi tokiais kriterijais kaip filmo apdovanojimų, aplankytų festivalių ar surinktų žiūrovų skaičius. Tai yra man labiausiai patikę filmai.

Man labai įdomu, koks buvo programos sudarymo principas – ar ieškojote, kokie dar filmai tiktų prie jums patikusių filmų, ar vis dėlto visus patikusius filmus tiesiog sugrupavote pagal temas?

Pirmiausia, norėjau įtraukti eksperimentinį žanrą, kuris pamažu pradeda užimti kūrybinės dokumentikos vietą. Taigi tai turėjo būti videomenininkų, kurie savo kūrinius konstruoja laisvai ir daugiasluoksniškai, kūriniai. Be abejo, trisdešimtmečių, baigusių LMTA, karta kūrybiškai praturtino vaidybinio kino žanrą, jis taip pat užima daug ekraninio laiko šioje programoje. Negalėjau sau leisti apeiti ir eksperimentinės animacijos. Nuo vaikystės man poveikį daro lietuvių kuriama animacija. Oberhauzene daug kartų esu lankęsis su savo kūriniais, animacija šį festivalį daro įdomesnį. Ji įtraukiama ir į konkursines programas, ir į menininkų rinktines. Štai tokie pagrindiniai žanriniai pasirinkimai. Temą nulėmė man labai svarbus kultūrinės savasties klausimas, ateinantis ne iš istorijos, bet atskleidžiamas per šių dienų socialinę sanklodą. Savastis, kuri nebėra etninė, bet yra nulemta socialinių ir technologinių veiksnių. Kultūra ar subkultūros, persmelkusios daugybės įvairių medijų būvius. Kitaip sakant – kuomet mūsų pasaulio vizija labiau patiriama ne per realybę, o per ekraną: televiziją, internetą ar kitus sklaidos kanalus. Šių realybių susimaišymas – ar videomenininkų kūriniuose, ar režisierių vaidybiniuose filmuose – man iš pradžių buvo sunkiai įžvelgiamas, bet visgi tapo jungiamuoju bruožu, pasikartojančiu visose trijose programos dalyse. Man buvo įdomu žiūrėti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų trumpametražius vaidybinius filmus – jų darbuose atsirado skaitmeninės raiškos televizinis formatas, bet jis skleidžiasi kūrybiškai. Man jis labai patinka – tarsi pasakomojo kino ir televizinių patirčių hibridas.

Norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę apie Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų darbų skirtumus.

Norėjau, kad būtų spektras raiškų, netgi, galima sakyti, tradicijų, ir taip parodyti, kaip trumpametražis kinas progresuoja. Žiūrint metodiškai – parodyti, ko mokoma vienoje ar kitoje mokykloje. Žinoma, reikėjo filmus derinti – neliko keletos kūrinių, kuriuos norėjau įtraukti dėl vienų ar kitų savybių. Bet manau, kad man pavyko sudėlioti skirtingas tradicijas ar skirtingus matymus, atskleidžiančius, kaip tie filmai atsiranda – vaidybiniai, animaciniai ir eksperimentiniai. Ir kaip jų žanrinės ribos pradeda nykti.

Labai įdomi jūsų įžvalga dėl dokumentinio kino, nes tokio lietuvių dokumentinio kino, kokį pažįstame kaip tradicinį, programoje nėra. Kaip jūs ir sakėte – eksperimentiniai filmai tampa kūrybinės dokumentikos atstovais.

Pavyzdžiui, Simonos Žemaitytės kūrinys „Feedback“.

Bet tai greičiau darbas su archyvine medžiaga, o šioji tradicija, mano nuomone, labiau sietina su eksperimentiniu kinu.

Žemaitytės darbas tikrai savitas, pats archyvas yra unikalus. Darbą su archyvu mes vis dar suvokiame kaip analoginį kiną. Tai asmeninis skaitmeninių įrašų rinkinys, o su juo dirbti iš tiesų sudėtinga. Sutinku, kad Lietuvoje ši niša gana apleista arba kūrybiškai neįvertinta. Simona Žemaitytė labai ryžtingai tą daro. Galų gale, pats archyvas apima labai įdomų laikotarpį – devintojo dešimtmečio Kauną, dešimtojo dešimtmečio Londoną. Aš tik po to, kai sužinojau apie Laure Prouvost ir Sauliaus Čemolonsko pažintį, pamačiau, kiek jos ankstyvojoje kūryboje yra Sauliaus anarchizmo įtakos. Manau, kad šiuolaikinio meno terpėje, kur žinoma Prouvost kūryba, tai bus malonus atradimas.

Turiu prisipažinti, kad sunkiausia man buvo apčiuopti antrosios dalies temą. Čia yra Anastasijos Sosunovos „Agents“, Vytauto Katkaus „Miegamasis rajonas“, Mišos Skalskio ir Mildos Januševičiūtės „Bejėgis vaistas“ bei Klaudijos Matvejevaitės „Paskutinė diena“. Visus kūrinius esu mačiusi anksčiau ir man jie labai patiko, bet įdomu, kaip jūs pamatėte juos kartu?

Labai džiaugiuosi įtraukęs Klaudijos Matvejevaitės filmą „Paskutinė diena“. Visą antrą dalį dėliojau galvodamas apie jį. Man atrodo, kad, visų pirma, visus filmus sieja tam tikro kultūrinio konflikto gija. Anastasijos Sosunovos darbas yra apie „žemos“ ir „aukštos“ kultūrų konfliktą. Vytauto Katkaus kūrinyje aiškus santykis tarp žmonių, užaugusių liberalioje aplinkoje, bet veikiančių mikrorajonuose, sovietinėje urbanistikoje. Jame aiški perskyra tarp įprastinio mentaliteto ir visiškai skaitmenizuoto, arba nulemto socialinių tinklų veiklos, mentaliteto. Man labai patiko, kaip sustatyti susitikimai, kurie kartu ir realūs, ir nerealūs. Toji „žaidimo be objekto“ metafora puikiai tai atitinka. Arba pokalbiai, kurie niekur neveda, bet iš tiesų yra labai turiningi – jie labai ženkliški. O darbe „Bejėgis vaistas“ atsiranda jaunų žmonių įsivaizdavimas, ką reiškia būti senyvo amžiaus. Ši tema veikia per sugretinimą, per žaidimą su vaikais. Čia atsiranda didelė draminė įtampa. Be to, tiesiogiai šia tema Lietuvos kine kalbėta labai mažai, o dar taip lengvai ir sklandžiai. Yra režisierių, sukūrusių filmų apie senyvo amžiaus žmones, bet tokio sugretinimo, kokį matome čia, tikrai nebuvo. Man patiko, kad kūrinys turi ir muzikinį sluoksnį. Na, o Klaudijos Matvejevaitės filmas yra ekranizacija paveikaus kūrinio, kuris toks paveikus tapo tik jį ekranizavus. Tai labai savalaikis filmas, mes visi turime suprasti, kad ateis diena D. Toji diena visada šalia mūsų, ir mūsų laikas yra ribotas. Taip pat turime vertybes, ne didžiąsias, o kasdienes, ir per netikėtos mirties prizmę turime visa tai branginti. Tai labai egzistencinis kūrinys. Nesvarbu, kad tai pirmų kursų studentės darbas, jis turi labai gerų savybių. Kadangi tai autorinė programa, kai kurie ryšiai tarp filmų yra emociniai – kaip aš tuos kūrinius pajutau.

O ar jums buvo svarbu atspindėti technologinės įvairovės aspektą?

Man labai patinka, kad kino formatai išliko skirtingi. Nors aš gana skeptiškai vertinu 16 mm juostos naudojimą šiuo metu, bet, pavyzdžiui, Gintarės Skvernytės darbe „Corolla“ šis formatas labai taikliai panaudotas. Jos darbe gėlių žiedai tarsi skulptūrėlės uždėti ant akių vokų, filmuojama su priartinančiu objektyvu. Tame kūrinyje yra 16 mm raiškos magijos. Nebylus kelių minučių kūrinys tampa skulptūromis. Labai gražiai atskleidžiama įtampa tarp judančio voko ir to sukurto augalinio objekto. Man atrodo, tas kūrinys, visų pirma, yra feministinis, savo vertės pajautimo manifestacija, bet kartu ir žydinčios gamtos trapumo išraiška.

Tiesą sakant, jis man labai padėjo atrakinti visą pirmąją programos dalį. Galvojau, apie ką ši dalis, o pamačiusi „Corolla“ pamaniau, kad ji visų pirma apie santykį su aplinka, su gamta. Tačiau čia yra ir Lauryno Bareišos filmas „Atkūrimas“.

Jo filmo siužetas vyksta vešinčios augmenijos fone, jis disonuoja su peizažu. Tokia brutali istorija įvyksta nuostabioje aplinkoje. Lauryno Bareišos filmas labai koncentruotas ir intensyvus, tokio intensyvaus pasakojamojo kino jau seniai nebuvau matęs. Pirmojoje dalyje yra visa paletė. Emilijos Noreikaitės darbas „I Put On the Ivy Crown“ čia man reikalingas kaip graikiškojo mito įgarsinimas. Man labai patiko šio filmo tekstas. O programoje, kuri ir yra apie žmonių santykį su aplinka, reikėjo išsamaus, rišlaus teksto, kad nepamiršdami savosios prigimties galėtume kiek jautriau įsiklausyti į pasikartojančius gamtos ciklus.

Trečiojoje programos dalyje aiškiausiai nuskamba sovietinio palikimo tema.

Iš dalies – taip. Joje yra įvadas – Žilvino Baranausko „Žmogus su render animacijos kamera“, tuomet Skirmantos Jakaitės „Žonglierius“, Sauliaus Baradinsko „Techno, mama“, jau minėtas Simonos Žemaitytės filmas „Feedback“ ir Emilijos Škarnulytės „Footstones in Night Writing“. Šioje dalyje mes vėl grįžtame ten, iš kur išėjome, bet jau su kita patirtimi. Aš pats tuo užsiėmiau beveik trisdešimt metų, bet man patinka, kad postkolonialistinis diskursas yra konstruojamas iš kultūriškai daugiasluoksnės patirties. Jis nebėra regioninis, nebėra kalbinis, jis nebėra ir ženkliškas ar lengvai atpažįstamas. Jis integruotas į atmintį, į trauminę patirtį. Postkolonijinis diskursas, mano manymu, šioje programos dalyje išskleistas per kartų skirtumus, skaitant visai kitus socialinius ir ekonominius klodus. Pavyzdžiui, „Techno, mama“ man yra pokolonijinis, nes jo fabuloje – konfliktas vidutinio amžiaus moters, neprisitaikiusios gyventi kapitalizmo sąlygomis. Tai socialinis žemesnio socialinio sluoksnio portretas. Tačiau ne visa karta norėjo tokios patirties. Kita vertus, pagrindinis herojus trokšta dėl saviraiškos stygiaus, atriboja save nuo mainstreamo per queer tapatybę, su tuo susijusią subkultūrą, taip pat per techno muziką. Veikėjui reikėtų važiuoti į metropolį, kad galėtų realizuoti savo savastį. Bet yra ir geroji pusė – tas konfliktas tarp dabarties ir praeities išreiškiamas per puikią architektūrą, per parodytą aplinką, per sofistikuotą naktinį gyvenimą ir klubų kultūrą. Režisūra, kamera, montažas – viskas labai tikslu. Žiūrėti buvo tiesiog malonu – poilsis.

Aptarėme visų trijų programos dalių temas ir žanrus. Galbūt pastebėjote kokį nors bendrą bruožą, vienijantį šiandieninę videomeno, kino ir animacijos kūrėjų kartą?

Man atrodo, kad ši karta yra savikritiška, joje atsiranda savito humoro pojūtis. Man atrodo, kad savikritikos ir humoro Lietuvos kinui trūko arba jis buvo labai užkoduotas, o dabar atsiskleidžia iš esmės. Sosunovos darbuose, Katkaus filmuose, taip pat ir Bareišos filme „Atkūrimas“, kuris yra ironiškas pačios televizijos atžvilgiu. Gerai įvaldyta televizijos ir kino žanrų kalba būdinga ne vienam kūrėjui.

68-asis Oberhauzeno tarptautinis trumpametražių filmų festivalis vyko balandžio 30 d. – gegužės 9 d.  Lietuvos šalies-viešnios programų pristatymą festivalyje rengė lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts”. 

Daugiau informacijos: www.lithuanianshorts.com