Tarptautinis gatvės menų festivalis SPOT mano veiklų kalendoriuje iš anksto pažymimas jau ne pirmus metus iš eilės. SPOT tarytum tobulai įsirašo žmogaus, vasarą leidžiančio mieste, žemėlapyje – vyksta įprastose ir, jei norisi naujovių, anksčiau neatrastose Vilniaus vietose, siūlo skirtingų žanrų ir tautybių kultūrinį turinį, yra nemokamas, tad neįpareigoja ir yra prieinamas kiekvienam(-ai).

Šiais metais penktąjį kartą vykęs SPOT nagrinėjo teritorijų ir ribų temą, itin universalią, tačiau tuo pačiu pastaruoju metu stipriai suaktualėjusią Lietuvos kontekste. Įdomu tai, kad į festivalį ėjau pasiruošusi žvelgti politiškai, tačiau stipriausiai jame pristatytus kūrinius patyriau per asmeninę prizmę. Lyg teritorijos būtų dažnam miestiečiui įprastas greitas kasdienybės tempas, o ribos simbolizuotų sudėtingumą gyventi lėčiau. Labiausiai emociškai ir idėjiškai paveikę spektakliai – lietuvių „IŠ|MiESTAS“ ir katalonų „[The Frame]“ – iš pirmo žvilgsnio nė kiek nepanašūs, tačiau abu jie man kalbėjo apie nepatenkintą lėtumo poreikį.

Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ laimėtojų Armandos Rudelytės, Mingaudės Kotrynos Zujutės, Vaivos Onos Makūnaitės ir Rugilės Jankauskytės spektaklio „IŠ|MiESTAS“ eskizo pristatymas įsiminė dėl keletos priežasčių. Visų pirma, dokumentinis-vokalinis spektaklis vyko Šnipiškėse — prasidėjo Kalvarijų gatvėje, šalia valymo įmonės „Vilniaus Lavestina“, ir tęsėsi einant pro medinius gyvenamuosius namus, o baigėsi naujausiame Vilniaus skvere (Giedraičių-Krokuvos g.), kurio plytelėmis nužingsniavus aktorėms ir baigėsi spektaklio eskizo pristatymas. Tiek aš, tiek keletas kitų po spektaklio kalbėjome apie tai, jog nuolat šią vietovę dėl skirtingų vietų praeiname ar pravažiuojame Kalvarijų gatve, tačiau nesame čia vaikščioję. Kai kas priduria, kad prieš kurį laiką čia nebūtų buvę saugu vaikščioti, kažkas retoriškai klausia — o dabar, kažin, ar saugu? Diskusijos metu pasižadu sau čia sugrįžti — galbūt ne viena, dienos metu, bent truputį ilgiau pajusti ir apmąstyti tai, ką jaučiau spektaklio metu.

Pastaraisiais mėnesiais pirmą kartą rimčiau susimąsčiau apie galimybę gyventi jeigu ne kaimelyje ar miestelyje, tai bent jau už sostinės ribos. Tokios mintys kilo pradėjus galvoti apie kokybiškesnio – lėtesnio – gyvenimo ilgesį ir galimybes. Visgi spektaklis labiausiai rezonuoja su mano vaikyste, kurios visas vasaras praleidau kaime Žemaitijoje. Nors augant man nebuvo matyti nykstančio kaimo problemos ir pokalbiai apie mirtį ir visokeriopą nykimą neužimdavo didžiosios eterio dalies (kaip kad spektaklyje), spektaklio metu jaučiau kaimo dvasią ir keistą kaimo gyvenimo ilgesį. Pastarasis rezonuoja ne tik su praėjusia vaikyste, kurią esam linkę idealizuoti, jeigu ji buvo aprūpinta ir nerūpestinga. Kaimo dvasią stipriai kūrė aktorių nuoširdumas, subtiliai transliuojamos emocijos ir tarmiška šnekta, taip pat nykstančių vietovių gyventojų pasakojimų įrašai, girdimi ausinėse. Įrašuose negirdėti liūdesio ar skausmo, tik išsakomi įvairūs faktai ir pasakojamos istorijos iš vietovės žmonių gyvenimo. Šio spektaklio poveikis kyla ne iš reiškiamų emocijų (aktorių ar kalbintų vietovių gyventojų balso įrašų), o iš turinio istorijų, pasakojamų paprasta, kasdieniška, kalba.

Visgi iš vienos pusės puikiai parinkta spektaklio vieta (žiūrovai keliauja žvyro keliukais pro medinius namus su langinėmis, šalia teliūškuoja balos ir loja šunys už tvorų) spektaklį sustiprina — fiziškai rezonuoja su mano vaikystės kaimu — iš kitos pusės kelia nejaukumą. Todėl, kad jaučiuosi įsibrovusi į kitų žmonių privačia erdvę, ypač kai matau pro langus stebinčius arba savo kieme susidomėjusiais žvilgsniais į spektaklio žiūrovus žiūrinčius vietos gyventojus. Lyg jų gyvenamos vietos būtų scena, ir dar tokia, ant kurios kviečiamas lipti žiūrovas. Kita vertus, neretai visame pasaulyje turistai, lankantys istorines ar vaizdingas vietas, daugiau ar mažiau įsibrauna į vietoje gyvenančių žmonių privačią erdvę. Ir nors dėl to kyla diskusijos — tokia praktika normalizuojama ir tęsiama. Kokios (ar) yra noro pažinti nepažintas teritorijas privatumo poreikio ribos?

Vienu ar kitu atveju, net ir priartėję prie ar kirtę privatumo ribas siekdami pažinti, vis vien tik vos vos prisilietėme prie nykstančių vietovių gyventojų kasdienos, o vienos iš spektaklio veikėjų numota ranka abejojant viena pasakotų istorijų, pačios įvardijama „balalaika”, tai tik išryškina. Dalis tikra, dalis iškreipta, dalis išgalvota. Kaip ir kiekvieno mūsų kasdiena ir jos istorijos.

Kitas „įžeminęs” SPOT festivalio patyrimas — kolektyvo iš Katalonijos „Electrico 28” spektaklis „[The Frame]“. Pradėti šeštadienio popietę šiuo spektakliu po savaitės, gausios darbų, kitų spektaklių peržiūrų ir diskusijų apie juos buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Jaukiai sėdėti Nacionalinio dramos teatro lauko sienų „rėmelyje“, trumpam izoliuoti save ausinėmis ir akių kauke nuo čia pat Gedimino prospekte vykstančio gyvenimo, o tuomet būti pakviestai būti „čia ir dabar“ nuramino ir suteikė naujų jėgų.

Gedimino prospekto atkarpa trumpam tapo „scena“, o ja skirtingais būdais keliaujantys miestiečiai ir miesto svečiai — (ne)savanoriais aktoriais. Pastarieji reagavo įvairiai — paskubomis ir susinepatoginę arba demonstratyviai pereidavo netikėtai atsiradusį dėmesio centrą jų kelionės trajektorijoje. „Electrico 28” neišrado nieko naujo – veikiau įžodino ir savo veiksmais atkreipė dėmesį į tai, kas matyti ir kas vyksta prieš žiūrovo akis. Ant šiukšliadėžės, gatvės, jos borto, medžių ir kitur užrašė šių pavadinimus, kėlė aukštyn lenteles su žodžiais, nusakančiais, kaip apsirengę ar ką veikia praeiviai, pasitelkę mikrofoną praeivių klausė, kaip jiems sekasi ir kaip jie jaučiasi. Ir nors žiūrovų ausinėse buvo girdėti šabloniški atsakymai, matėsi, jog neretas praeivis, netikėtai tapęs aktoriumi, atrodė maloniai nustebintas tokio dėmesio.

Ir viso to pakako, kad „Electrico 28” pakerėtų savo nuoširdumu ir gebėjimu žaismingai įtraukti žiūrovą į duotuoju momentu kuriamą spektaklį, išryškinantį įprastas, kartais ir spontaniškas ar kurioziškas, mūsų kasdienybės akimirkas. Atrodytų, tai taip paprasta, tačiau tuo pačiu tai, ko kasdienos intensyvume taip ilgu. Sekti miesto ir jo žmonių gyvenimo ritmą — tai, kas visad priešaky — o ne gilintis į naują turinį. Pastebėti ir pasijuokti iš skirtingų praeivių reakcijų ir veiksmų supratus, kad tapo spektaklio dalimi. Ir susimąstyti, kokio greitumo ir chaotiškumo laikais gyvename, kai stebėti aplinką suteikia tiek džiaugsmo.

Šie du spektakliai primena, kad nuoširdus, paprastas (lengvai suprantamas, bet jokiu būdu ne prastas) turinys emociškai pasiekia žmones ir yra jiems reikalingas. Žmones veikia tai, kas tikra. Ir ypač tuos, kurie modernaus pasaulio skuboje, plėtroje ir daugiasluoksniškume jaučia aiškumo, nuoširdumo ir lėtumo ilgesį. Ir neabejotinai primena tai, kad į kūrinius galime žvelgti iš daugelio skirtingų perspektyvų, tačiau tai, kas rezonuoja asmeniškai, paliečia emociškai.

Gabrielė Kundrotaitė, Menų spaustuvės edukacinės programos „Scenos KonTEKSTAI“ dalyvė