Rudens ir naujo sezono pradžia šiais metais įsimins bent jau dėl dviejų priežasčių – fiziškai juntama vasaros pabaiga temperatūrai staiga nukritus bene perpus ir Menų spaustuvės organizuojamu festivaliu HELIUM, kuriame turėjau galimybę artimiau susipažinti su man menkai pažintu šiuolaikiniu cirku.

HELIUM pasirodymus šiais metais siejo ryšio tema. Iš vienos pusės labai plati, iš kitos pusės – padėjusi man suprasti, koks ryšys scenoje atkreipia ir pagauna dėmesį, o pasibaigus spektakliui dar ir rezonuoja su situacijomis kasdienybėje. Ryškiausią ryšį mačiau ir jaučiau (!) belgų kolektyvo „Post uit Hessdalen“ spektaklyje „MAN STRIKES BACK“ ir belgų trupės „Collectif Malunés“ pasirodyme „BITBYBIT“.

„Post uit Hessdalen“ pasirodymas vyksta lyg žaidimų aikštelėje, čia iš dviejų pusių sėdi žiūrovai. Pailgoje aikštelėje matyti penki mediniai trikampiai, žonglierius ir būgnininkas. Spektaklis prasideda staiga, žonglieriui pradėjus mėtyti kamuoliukus į medinius trikampius, atsimušus kamuoliukui iš kiekvieno jų sklinda skirtingi garsai. Nuo pat pradžių dėmesį užvaldo žonglieriaus tikslumas, veiksmų minimalizmas ir gyva muzika pradėjus groti būgnininkui. Skirtingos mėtomų kamuoliukų sekos ir besikeičiantys garsai mane įtraukia taip, kad akimirkai užsimerkiu, panyru lyg į meditatyvią būseną. Iš jos pabundu girdėdama vis intensyvėjantį mažųjų žiūrovų klegesį auditorijoje – jie ne tik žavisi pasirodymu, bet ir nori pagauti už žaidimo aikštelės ribų nukritusius kamuoliukus. Nepagauti žonglieriaus kamuoliukai – tai didelis džiaugsmas žiūrovams-vaikams, kurie, lyg sutartinai, savo emocijas garsiai reiškia žodžiais ir vikriais judesiais, bėgdami pasiimti nukritusių kamuoliukų.

Mažėjant žonglieriaus tikslumui (sunkėja kamuoliukų sekos ir pradeda judėti mediniai trikampiai) mano dėmesys ir susidomėjimas taip pat tolygiai mažėja, kol nepamatau ir neišgirstu būgnininko kvėpavimo. Būtent čia išryškėja scenos partnerių ryšys, kuris yra tylus, specialiai nedemonstruojamas, tačiau stiprus, užvaldęs visą būgnininko kūną, grojama vis intensyviau. Rodos būgnininkas taip serga už savo kolegą, kad netgi savo garsiu kvėpavimu reiškia palaikymą – būtent įkvėpimas ir iškvėpimas yra ženklas žonglieriui pradėti naują kamuoliukų seką, susikaupti ir tęsti nepaisant krentančių kamuoliukų ir bėgančių jų pasiimti vaikų. Šis scenos partnerių, kurie fiziškai veikia atskirai, tačiau procese yra vienas nuo kito priklausantys (muzika seka veiksmą, kvėpavimas užduodą startą), ryšys užgožia visus netikslumus.

Atlikėjų tarpusavio priklausomybė, šįkart ir fizinė, aiškiausiai matyti trupės „Collectif Malunés“ pasirodyme „BITBYBIT“. Du broliai, naudodami klasikinę cirko techniką plieniniai žandikauliai[1], tarp dantų įsikandę kandiklius[2], kurie sujungti viena virve. Visą pasirodymą su kandikliais dantyse, broliai tik retkarčiais atsikabina vienas nuo kito – beveik visą laiką jie yra priklausomi nuo kito judesių, apdairumo, pusiausvyros laikymo.

Dar prieš prasidedant spektakliui įspūdį palieka būtent šiam pasirodymui Bernardinų sode pastatyta palapinė, kurioje žiūrovai sėdi ratu. Atlikėjai žiūrovus pasitinka palapinės viduje, stovintys ant siauros ore pakabintos lentos, besimankštinantys kaklus. Atlikėjai, spektaklio pradžioje vienas nuo kito nutolę maksimaliu atstumu, pamažu, vis intensyviau išbando vienas kito pusiausvyrą, kol įsitraukia į pavojingą traukos ir atstūmimo žaidimą, priverčiantį aikčioti. Nuostaba kyla dėl fizinių atlikėjų galimybių, kurios kartais nesuvokiamos – kaip įmanoma išsilaikyti vienoje ar kitoje pusiausvyros pozicijoje? Pasilieku be atsakymų. Dar labiau nustembu, kai akyse akimirkai susikaupia ašaros – vienam iš atlikėjų kylant link palapinės viršaus, sukantis ore aplink savo ašį besilaikant tik už įsikąsto kandiklio.

Ši nuostaba ir grožėjimasis spektaklio eigoje susimaišė su mano pačios jaučiamu nepatogumu. Pasibaigus spektakliui pamaniau, kad ką tik išvydau labai stiprų darbą, kurį pamatyti kitą dieną iškart rekomendavau savo kolegoms. Tačiau tuo pačiu supratau, kad antra kartą jo nežiūrėčiau. Galbūt skamba paradoksaliai, tačiau nors ir suvokdama, kad atlikėjams spektaklio metu neturėtų skaudėti, jaučiau skausmą savo kūnu, kuris didžiąją pasirodymo dalį buvo įsitempęs (ir net tik dėl to, kad buvo mažai vietos kojoms). Taip stipriai fiziškai mane paveikė šiame spektaklyje naudojama cirko technika.

Ir vėlgi, mano dėmesį nukreipė išryškėjęs spektaklio atlikėjų ryšys. Kūną ir mintis atpalaidavo bei pasijuokti tiek iš atlikėjų, tiek iš savo fizinio susikaustymo privertė netikėtai garsiai ir nuoširdžiai pradėjęs juoktis vienas iš brolių, kai ant jo visu savo kūno svoriu pradėjo vaikščioti kitas brolis. Tuo metu pamaniau, kad dabar tikrai turėtų jei ne skaudėti, tai būti nemalonu. Pradėjo kilti klausimai, kodėl tai daroma? Ir juokas nuskambėjo lyg priminimas, kad tai – žaidimas, žaidžiamas dviejų brolių, kurie pasirodymo metu laiko vienas kitą pasitelkę pusiausvyrą, taip pat konkuruoja tarpusavyje, kartais pasijuokia vienas iš kito, o spektaklio pabaigoje suartėja taip, kad tampa vienu.

Pradėję spektaklį iš toliausių palapinės taškų vienas kito atžvilgiu, pabaigoje atlikėjai liečiasi priekinėmis kūno dalimis, įskaitant ir lūpas, kuriomis įkąsti kandikliai, tačiau tarp jų – nepaliktas joks atstumas. Nutilus muzikai girdėti atlikėjų kvėpavimas, primenantis man, kaip fiziškai sunku atlikti tokį spektaklį ir sustiprinantis susižavėjimą juo. Broliai užbaigia pasirodymą vienodai kvėpuodami ir niūniuodami, rankomis mušdami vieną ritmą į vienas kito nugarą. Matau šį gestą kaip padėką vienas kitam, nusiraminimą, meditaciją pasibaigus rizikingam, fiziškai sudėtingam žaidimui. Artimu, intymiu atlikėjų ryšiu išryškėja jų brolybė ir jos branda.

Palaikantis, ne žodžiais reiškiamas ir netgi fiziškai jaučiamas ryšys aptartuose pasirodymuose yra nuostabus pavyzdys, kaip greta įspūdingos šiuolaikinio cirko technikos scenoje gali skleistis atlikėjų tarpusavio santykis. Po šių pasirodymų ne tik norisi išvysti daugiau šiuolaikinio cirko spektaklių, bet ir geriau atkreipti dėmesį į šalia esantį,-čią – koks jo,-s kvėpavimas? O koks mano? Ar galiu tyliai jį,-ą palaikyti? O gal būtų paprasčiau, jei į vieną ar kitą situaciją žvelgčiau kaip į žaidimą ir pasitelkčiau juoką? Šiuos klausimus pasibaigus spektakliams pasilieku sau narplioti kasdienoje.

[1] Angl. The Iron Jaw

[2] Angl. Mouth Piece

Gabrielė Kundrotaitė, Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.