Šokis ir flirtas su žiūrovu, šviesų žaismas ir oro akrobatika – tai mačiau ir patyriau „Helium“, tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje, kuris surengtas 16-ą kartą. Ištikimiems „Menų spaustuvės“ gerbėjams festivalis žinomas kaip „Naujojo cirko savaitgalis“ (pavadinimas pakeistas pernai). Augo ne tik festivalio trukmė – nuo savaitgalio iki beveik visos savaitės, augo auditorija, dėmesys šiuolaikiniam cirkui kaip menui. „Helium“ rugsėjo 6–11 dienomis pakvietė į tris lokacijas patirti 6 emociškai ir techniškai skirtingus pasirodymus ir, svarbiausia – kurti ryšį su tuo, kas vyksta scenoje.

Festivalis augo, keitė drabužius, bet tikslas išliko tas pats – pristatyti šiuolaikinį cirką, kuris atviras visiems. Akyli žiūrovai galėjo pastebėti besikeičiantį auditorijos suvokimą, kad cirkas – ne tik vaikams. O kai kada – toks, kad vaikai į jį negali patekti, kaip į švedų trupės „Breast in Peace“ (trupė „Mighty Performing Arts Collective“) pasirodymą. Renginiuose, kuriuose teko apsilankyti „Menų spaustuvės“ surengtos programos „Scenos konTEKSTAI“ dėka, patyriau, kaip tradicinio cirko technikos perkeliamos į šiuolaikinį meną, kuriame kalbama apie dabartines socialines temas. Spektaklių ašyse – tapatybės paieškos, artumo su kitu ir individualumo neatskiriamumas, pasirinkimo ir pasiaukojimo priešprieša, tėvų ir vaikų, broliško ryšio temos.

„7 minutės“ cirke lygu 50 minučių

Festivalį atidaręs lietuvių pasirodymas „7 minutės“ (trupė K. Bujanauskas, L. Vervečka, I. Juškevičiūtė, L. Dirsė, T. Stonys, Ž. Dubnikovaitė) uždavė toną nepriekaištingam techniškumui, kuriuo, deja, ne visi vėliau festivalio metu vykę pasirodymai pasižymėjo. Kai kurie atlikėjai atrodė pervargę, uždusę („Up to this Point“ pasirodyme), kiti šiek tiek „taupėsi“ arba imitavo (galbūt žaisdami) atlikimo sudėtingumą (spektaklis „Bitbybit“).

Visgi pasirodymas „7 minutės“ užėmė kvapą: 50 minučių trukęs dueto ant scenos veiksmas kai kada leido sudvejoti, ar jie žmonės, ar ypač lankstūs ir ritmiški, neklystantys robotai. „Menų spaustuvės“ vidiniame kieme stebėtas spektaklis nebuvo vien ištreniruotų kūnų technikos demonstravimas. Tai buvo simbolinis pasakojimas apie tai, ko negalime išvengti. Likimas įsukęs mus į pasirinkimų ir kontrastų ratą. Esame tarp šviesos ir tamsos, tarp poilsio ir darbo, tarp gyvenimo ir pabaigos. Atlikėjai buvo ir vienas kito šešėliai, ir konkurentai, ir Siamo dvyniai. Jie tobulai derėjo kartu ir lygiai taip pat nepriekaištingai kovojo tarpusavyje. Spektaklis įtikino savo pradžios ir pabaigos nebuvimu – lyg mistinė gyvatė, ryjanti savo uodegą, kurianti amžinybės tikrovę arba amžinybės iliuziją.

Muzika svarbesnė už atlikėjus

Latvių ir lietuvių trupė „Taigi cirkas“ pademonstravo muzikos svarbą šiuolaikiniame cirke. „Up to this Point“ pasirodyme ne atlikėjai Konstantin Kosovec ir Aleksey Smolov buvo centre, o muzika. „Up to this Point“ muzika buvo menas, pranokęs scenografiją, atlikėjus, šviesas. Muzika pasirodyme skambėjo įtikinamai ir kūrė dramą savo eiga. Todėl užuot kūrusi ryšį su atlikėjais, įsitraukiau į jų pasirinktus garsus. Norėjosi labiau užsimerkti ir klausytis, nei stebėti gyvenimo ratą man priminusį lanką (o gal gyvatę, ryjančią savo uodegą), nuosekliai naudotą scenoje, ar oro akrobatikos elementus.

Apokalipsė komiškai

Belgai „Post uit Hessdalen“ festivalyje pristatę „Man Strikes Back“ kūrinį, grąžino prie tradicinio cirko elementų – juokinimo, vaikiško humoro, savarankiško daiktų judėjimo motyvo. Komedinius elementus atlikti mene gerokai sudėtingiau nei dramatiškus.

Trupė ne vien žongliravo kamuoliukais, bet ir kūrė šiandien kai kuriuose kontekstuose juntamą baimę – ar mašinos gali pergudrauti žmones, perimti sprendimų priėmimą, užimti mūsų (darbo) vietą. Nors pati tema atrodo baugi, kai kam – apokaliptiška, niūrių nuotaikų spektaklyje nėra. Jame dominavo vaikiškas maivymasis, absurdo elementai, atlikėjams bandant sugaudyti, ką išdarinėja judančios figūros, atsisakiusios mūsų primesto paklusnumo. Ryšys nutrūksta mašinoms pasirinkus maištą.

Plieninių žandikaulių išbandymas

Žaismės ir absurdiškumo netrūko ir kitos belgų trupės „MOVEDBYMATTER & Collectif Malunés“ kūrinyje, kuris buvo surengtas specialiai jų pačių atsigabentoje ir pastatytoje scenoje. Bernardinų sode tradicinę cirko palapinę primenantis šapito kvietė į „Bitbybit“ pasirodymą.

Auditorija pasirodymą stebėjo iš taip arti, kad, atrodo, pats dalyvauji veiksme. Tačiau ne viskas taip paprasta. Sudalyvauti veiksme nepavyktų net drąsiausiems. Profesionaliems atlikėjams reikėjo net vienerių metų, kad išmoktų pačią techniką. Plieniniai žandikauliai (The Iron Jaw) – seniausia cirko technika – jungė duetą fiziškai, emociškai ir siužeto atžvilgiu. Brolių Simon ir Vincent Bruyninckx žandikauliais laikomi kandikliai sujungti lyno – tai neišvengiamo, prigimtinio ryšio simbolis, spektaklyje atsiskleidęs kaip kovos ir žaidimo atributas.

Brolių išvaizdos kontrastas bei nuolatinis lyginimasis įnešė tradicinio cirko elementą – juoką. Juokiasi ir patys atlikėjai, išspjovę savo plieninius žandikaulius, lyg patys iš šono stebėdami jųdviejų kartais makabrišką, o kartais itin artimą santykį. „Bitbybit“ pasirodymas, nors turėjęs kurioziškų atspalvių, netampa infantiliu. Siužetas, papasakotas kabant ant lyno, pasitikint tik savo žandikaulių stiprumu, kopiant palapinės stogo link, grumiantis ant siauros lentos, subalansuotas, todėl įžemina.

Vidurinės paauglystės sulaukęs šiuolaikinio cirko festivalis, nesislepia per dideliuose drabužiuose. Jis jau žino, kas yra, bet vis dar turi lakią fantaziją. Nori atrodyti rimtas, bet kartais suprunkščia kaip vaikas. „Menų spaustuvės“ suorganizuotas „Helium“ festivalis kontrastingas – tas akivaizdu, bet pasirodymai susiję. Skirtingų kūrinių subjektus vienija žmogiškos baimės, noras išsilaisvinti, suvokti, kas jie yra, ir kodėl gyvenimo ratas kai kada išsuka ne patį geriausią prizą.

Deimantė Bagdanavičienė, Menų spaustuvė programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.