Kalbėjosi Rasa Murauskaitė

Apie korporatyvinę distopiją balsams „Puikus naujas kūnas“ pasakoja Arturas Bumšteinas ir Žygimantas Kudirka

Įsivaizduokime scenarijų, kai žmogus, nemėgstantis savo kūno, turi galimybę jį palikti ir virsti... dulkių siurbliu. Apie tokį distopinį ateities scenarijų, užgriebdami šiandienos žmogaus psichologijos specifiką, 8-ajame šiuolaikinės operos festivalyje NOA pristatomame kūrinyje „Puikus naujas kūnas“ kalba du menininkai-ekscentrikai – Arturas Bumšteinas ir Žygimantas Kudirka. Spalio 19 d. įvyks distopijos premjera, kuomet ansamblio „Lietuva“ dainininkai atliks ypatingą Arturo ir Žygimanto suformuotą ritualą – naujai sukurtas sutartines, virtusias atsisveikinimo su žmogiškuoju kūnu dainomis.

Arturai, Žygimantai, kaip susikirto jūsų, kaip patys sakote, dviejų ekscentrikų keliai?

Žygimantas Kudirka. Arturas šiemet buvo pakviestas sukurti naują kūrinį NOA festivaliui ir tuomet kreipėsi į mane, kad parašyčiau libretą. Paskui, kaip istorija rodo, mūsų funkcijos nejučia persipynė ir galų gale „Puikus naujas kūnas“ tapo integraliu mūsų abiejų pastangų rezultatu, įtraukus ir daugiau žmonių. Kūrybinis procesas buvo kompleksiškas, tad sunku besti pirštu ir pasakyti, kas už kurį departamentą atsakingas – viskas vyko tarsi tęstinis dialogas.

Arturas Bumšteinas. Aš Žygimantą buvau nusižiūrėjęs jau seniai ir laukiau progos, kada galėčiau kažką su juo sukurti. Artėjant NOA festivaliui kaip tik ieškojau partnerio – turėjau idėją rašyti sutartines, kurioms buvo reikalingi nauji tekstai.

„Puikaus naujo kūno“ idėja balansuoja tarp absurdo ir skaudžios šiandienos realybės. Pakomentuokite temos gimimą ir kūrinio idėją plačiau.

A.B. Turėjau tik formos idėją – norėjau kurti sutartines naujais tekstais, bet man reikėjo temos. Paprašiau Žygio, kad jis man kažkokią temą pasiūlytų. Jis pasiūlė gal 15 ar daugiau idėjų, aš sėdėjau ir klausiau, kol jis visas pristatinėjo, bet nė viena man netiko. Laikas bėgo ir vasaros pradžioje turėjome būtinai kažką sugalvoti. Tada Žygis man papasakojo apie tai, ką pats šiuo metu daro, apie „einamuosius“ savo projektus. Vienas iš jų ir buvo apie ateities scenarijų, kuomet žmonės galės savo sąmonę perkelti į išmaniuosius daiktus. Nors „Puikiame naujame kūne“ kalbame apie ateities scenarijų technologiniu atžvilgiu, bet iš dabarties žmogaus perspektyvos. Iš vartotojo, kuris tarpsta socialinėje erdvėje, nuolatos lygindamas savo kūną su kitų įvaizdžiais. Kūrinyje labai daug kūno projekcijos – koks įsivaizduoji esąs ir koks esi iš tikrųjų. Kai šis neatitikimas yra didžiulis, žmogui gresia neurozės ir diskomfortas. Tuomet jis ir pradeda galvoti apie eskapistinius scenarijus. Kaip pabėgti nuo savo kūno ir persikelti į erdvę, kur tokia problematika būtų neaktuali? Visgi, man rodos, tai nėra ateities scenarijus, tai – amžina tema. Žmogus nemirtingumu, amžinu gyvenimu domisi tiek pat seniai, kiek egzistuoja pati žmonija. Todėl tai – labai šiuolaikiška, aktuali šiuolaikiniam žmogui tema.

Ž.K. Iš tiesų, kūrinyje yra dvi temos. Viena iš šių temų toli gražu nėra absurdiška, atvirkščiai – ji net labai aktuali. Tai žmogaus santykis su savo kūnu. Gyvename socialiniuose tinkluose ir visur esame priversti rodyti savo atvaizdą, turėti vizualią tapatybę. Kartais mūsų atvaizdo netgi reikalauja, negalime slėptis po kito paveikslėliu. Mūsų laikais tiek savo, tiek kitų kūnus matome labai dažnai ir iš to kyla didelis nepasitenkinimas, ar netgi noras pasikeisti, kažkam prilygti, virsti kažkuo kitu. Tai nėra nauja tema, nes žmonės ir prieš tūkstančius metų ieškojo jaunystės šaltinio, siekė pratęsti savo gyvenimą ar net tapti nemirtingais. Tema sena kaip ir pats pasaulis, jos nereikėtų sieti su plastinės chirurgijos era, interneto atsiradimu ar socialinių medijų įsigalėjimu. Mūsų kūrinio veiksmas nukelia į ateitį – čia ir atsiranda absurdas. Nesusitelkėme į konkretų laiką, labiau norėjosi

veikti ateities aplinkoje, neapibrėžtos, spekuliatyvios, išgalvotos ateities laiku. Kūrinys neturi tikslo pasakoti iš mokslinės perspektyvos, mums įdomesnė yra pati persikėlimo į kitą kūną galimybė ir jos poveikis žmogui. Šią temą mokslas jau svarsto, bet ji taip „nekvėpuoja į sprandą“, kaip kad dirbtinis intelektas. Kūrinio kontekste nelabai svarbu, kaip žmonės persikels į kitus kūnus, svarbiau tai, kodėl jie nori išsikelti iš savojo. Kas juos motyvuoja? Kas juos skatina persikelti į kitą kiaukutą, kuris nebūtinai yra tobulesnis už žmogaus kūną? Kuo turėjo nusivilti žmogus, gyvendamas kūne, kuriame stebuklingai užsitraukia žaizdos, auga dantys, keičiasi protas? Kodėl žmogus iš tokio sudėtingo darinio norėtų išsikelti ir, tarkim, tapti oro drėkintuvu? Gal tame slypi kažkokia drama, tragedija? Kūrinys kalba apie tai veikdamas tokioje mokslinės fantastikos situacijoje, kuomet žmonės jau gali perkelti savo sąmonę ar sielą į bet kokį daiktą. Operoje matysime tų naujų kūnų pristatymo renginį – tai tokia mokslinės fantastikos ir absurdo korporatyvinė distopija. Keturiolika žmonių kūnų pristatys naujuosius puikius žmonių kūnus.

Naujai kuriamos sutartinės – taip pat intriguojantis šio kūrinio elementas. Kokios jos? Ir kuo jos „Puikiame naujame kūne“ tampa?

A.B. Jau seniai norėjau kurti sutartines. Kūriau jas prieš kokius 20 metų, studijuodamas Akademijoje, po to vėl pradėjau domėtis. Skaičiau daug literatūros, praktiškai viską, kas parašyta. Bet man reikėjo naujų tekstų, laukiau progos, kol atsiras jų šaltinis. Pradėjau atsispirdamas nuo autentiškų sutartinių modelio, rašiau panašias į tikrąsias, bet po truputį nukrypau į savo originalios muzikos lauką. Kūrinyje jos veikia paprastai – choras dainuoja sutartines naujais tekstais. Labai smagu jas rašyti, nors nėra taip lengva, kaip atrodo, jeigu nori, kad tikrai gerai skambėtų. „Puikiame naujame kūne“ sutartinės liko daugiau inspiracija ir tapo kažkuo kitu.

Ž.K. Sutartinės, kurios skamba „Puikiame naujame kūne“, nėra tokios, kokias galėtume įsivaizduoti. Patys tekstai ir muzika kuria sutartinėms nelabai būdingą aplinką. Sutartinės kūrinyje – tarsi kolektyvinės atsisveikinimo dainos, prieš persikeliant į naujus kūnus.

Pasaulinė korporatyvinės distopijos balsams „Puikus naujas kūnas“ premjera – spalio 19 d., trečiadienį, 18 ir 20 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Daugiau informacijos čia.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.