Skirmantė Vaičiūtė: Muzika šiuolaikiniame teatre - pamiršta išraiškos priemonė?

Kokią poziciją, vieną iš pamatinių, ar viso labo palydimąją, užima muzika moderniajame teatre? Šis klausimas kilo stebint festivalio KITOKS'23 spektaklius, siekiant įsigilinti į kūrinių šerdis ir kvestionuoti juos iš rečiau sutinkamos muzikinės pusės. 

Visgi, šiuolaikinis teatras, vaikams ar suaugusiesiems, jungia skirtingas meno rūšis - dramą, šokį, vaidybą, muziką, kurdamas aplinkybių moderuojamą eksperimentą, aiškiai atsiskirdamas nuo tradiciniam teatrui būdingo draminio teksto svarbos ir siūlydamas alternatyvą - sintezę. Sferą, iš visko kas regima, girdima ar jaučiama, lydimą subjektyvių potyrių. Būsena - būtent ji yra šio patyriminio dialogo tarp žiūrovo ir aktoriaus tikslas. Galime svarstyti, kas tuomet tampa teatro centru, pagrindine teze? Tačiau šiuolaikinio teatro noras išlieka subjektyvus - nerasime čia vienintelės tiesos, neginčytinų dogmų ar griežto opozicijų gretinimo. Taip ir išraiškos priemonės, tuo tarpu ir viena jautriausiai kalbančiųjų - muzika, teka savo unikalia, nepasikartojančia vaga ir kviečia mus stebėti. 

Šiuolaikinio teatro patirtį, kartu su būsimaisiais savųjų pasąmonių stebėtojais, palydėjome praėjusią savaitę festivalyje vaikams ir jaunimui KITOKS'23. Jau 11 metų gyvuojantis festivalis šiemet buvo gausiausias, siūlantis susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir norvegų, šveicarų bei belgų spektakliais. Išvydome net 9 spektaklius: be galo skirtingus, nepalyginamus, kalbančius savita kalba bei, be abejo, savita muzika. 

Pirmasis jų, trindamas skirtis tarp aktoriaus ir žiūrovo, festivalį atidarė ispanų spektaklis VIDA/LIFE (liet. gyvenimas), kalbėjęs apie vis sugrįžtančią bei daugumos menininkų darbus apibendrinančią temą - gyvenimą. Iš savo paties rankų sutvėręs iškalbingas lėles, performanso kūrėjas ir atlikėjas Javier Arand jauniesiems klausytojams papasakojo jautrią, bet kartu ir itin šmaikščią žmogaus kelionę gyvenimo arka. Kamerinėje aplinkoje aktorius kūrė itin intymų sielų pokalbį, kuris, bežavintis natūraliu lengvumu, neleido išslysti istorijai iš rankų. Javier Arand spektaklyje dalyvavo lyg atskiras personažas - jungtis tarp lėlių ir žiūrovų reakcijų, kurios skambėjo kaip tęstinis spektaklio scenarijus, tarsi pateisinantis festivalio šūkį “Įkvepiančios jungtys”. Suteikęs lėlėms kūnus, aktorius prakalbino jas ir balsais: kiekviena jų nešė savitas intonacijas, manieras, net ir personažo lūžio metu girdėjome besikeičiantį balso tembrą, diapazoną. Spektaklio kūrėjas nevengė ir šablonių, visiems žinomų aktorių, pjesių, filmų ar garso takelio pavyzdžių - manau, tai buvo pasiteisinęs būdas įtraukti jaunąjį žiūrovą į pažistamą kontekstą, suteikiant jam gaires spektaklio įvykių posūkiuose. Atstovaujant ispanų kultūrą, pareigingai pasirinkti estradiniai šlageriai -Antonio Machin “Toda Una Vida”, Raphael “Como Yo Te Amo”, kuriantys labai tiksliai norėtą išreikšti atmosferą. Jie, tarsi tapę spektaklio uvertiūra bei vis nuskambančiais leitmotyvais, kuria stiprią akonotaciją su šiuo kūriniu bei jo nešama žinute. Ryžtas, nepataikaujant publikai naująja, popkultūrą atstovaujančia muzika, naudoti vyresniosios kartos dainas pasirodė ūmus, tačiau, mano nuomone, pasiteisinęs. 


Sunkiai nepastebimu kontrastu, demonstruojančiu itin platų festivalio spalvų spektrą, nuskambėjo belgų jaunimo teatro Bronks spektaklis THE HAPPY FEW (liet. keli laimingieji). Trykštantis jaunatviška energija, "trendy" (liet. madingi”) režisūriniais sprendimais (rež. Randi De Vlieghe), užsidegusiais aktoriais ir jų stebėtojais. Aktorių nešama žinutė gana abstrakti, bet kartu ir itin aktuali - džiaugsmo paieškos ir radiniai kiekvieno mūsų kasdienybėje. Be galo gausus kostiumų, šokių, spalvų ir faktūrų šurmulys kalbėjo lytiškumo, identiteto, psichologinių sutrikimų, nihilizmo temomis. Užkulisiuose, ar čia pat scenoje besikeičiančių personažų ir jų kostiumų idėjinis principas kūrė nenuspėjamą ir netvarkingą struktūrą, kuri tvėrė informacinę gausą, galimų tvarkų pradžią. Kupinas meninių išraiškų prieštaromis, spektaklis sproginėjo itin profesionaliais šokių numeriais, aktorių balsų manipuliacijomis, jų asmeninių patirčių kontekstais, kurie kūrė naujas erdves ir istorijas jose. Kompozitorius, multiinstrumentalistas, garso režisierius Michiel De Malsche šiame spektaklyje atstovavo savąją profesinę sritį - mano nuomone, itin meistriškai. Patirtis kuriant garso takelius šiuolaikinio šokio projektams pasiteisino su kaupu - miuzikliniai numeriai skambėjo organiškai, vientisai. Kiekvienas jų turėjo savo balsą ir konkretų uždavinį, kuris itin gerai įsiliejo į bendrą spektaklio paveikslą: ar tai būtų nefiktyvi atlikėja Fergie su daina “Fergalicious”, ar senosios muzikos pasirodymo numeris, primenantis F.Caccini ar J.B.Lully. Gal kiek iliustratyvūs, gal kiek stereotipiniai atvaizdai galėjo kelti klausimų, tačiau tai bendro kūrėjo darbo nesugadino. Klasikinis kompozitoriaus išsilavinimas sufleruoja jautrų ir argumentuotą pareiškimą ir kituose jo kūriniuose - puikiai naudojama klasikinės muzikos (klasikinio formavimo balsų, styginių instrumentų) elementų medžiaga (pvz. “Death (ensemble”), jos pritaikymas įvairiems formatams - spektakliams, improvizacijoms, atonaliai, eksperimentinei muzikai (pvz.,”In Progress (Youth Orchestra)”). 


Vienas išskirtiniausių spektaklių festivalio KITOKS'23 repertuare - lietuvių ir norvegų bendradarbystė BUILDING A TENT (liet. palapinės statymas). 360 laipsnių kampu galėjome stebėti su aktoriaus vaidmeniu nesusidūrusių dviejų šeimų, dviejų paauglių berniukų ir jų mamų, eksperimentą. Kiekvienas jų, atsinešęs savąjį pirminį bagažą, lipdė realybę ar jos fantazijas. Didelio savitarpio ryšio pajautimo reikalaujantis performansas stebino aukštu režisierės meistriškumu (rež. Silje Solheim Johnsen) - įtaigiai, bet kartu ir nesulaužant trapios nepatyrusio menininko motyvacijos, ištransliuota aktuali žinutė. Meditatyvus, tvirtos kantrybės reikalaujantis vyksmas įtraukė ir laikė žiūrovą už atlapų. Šiame spektaklyje su sumanumu išnaudotos visos raiškos priemonės - kontekstas; originali neprofesionalių aktorių idėja; sopanti savitarpio santykių tema vis didėjančiame paauglio socialiniame pasaulyje; podiumu kvepiantys ekstravagantiški kostriumai-palapinės, virstantys uniformuojančiais kombinezonais; nykus, ligoninę primenantis apšvietimas; bei vienas didžiausių iššūkių (ne)aktoriams - naudota muzika ir jos įgyvendinimas. Kompozitorius bei improvizatorius Bendik Sells sudėjo daug širdies ir darbo šiame projekte - meditacinė muzika skambėjo taip, kaip ir turėjo - nepastebimai. Tai randasi, tai nyksta, lyg nenutrūkstanti gija, vis primenanti apie save kulminaciniuose taškuose. Minėtas iššūkis atlikėjams - dainavimas. Dažniausiai sudėtingiausia pasirodanti dalis net profesionalams, šįkart taipogi kėlė susidomėjimą. Tylus niūniavimas palaipsniui vystėsi į polifoninę harmoniją, kuri priminė sutartinę, sudarytą iš vos kelių garsų serijos. Autoriaus patikslinimu, dalyviai gausiai eksperimentavo balso diapazono, pajėgumo, ansambliškumo galimybėmis pasiruošimo metu. Sumaniai ir sąmoningai pasirinktų melodijų schemos nesuvaržė atlikėjų, netrukdė klausytis šalia esančio, taip įgyvendinant unikalų, vienetinį pasirodymą, moderuojamą tik atsitiktinumo. 


Šokiu alsuojantis uždaromojo vakaro norvegų spektaklis – UNI (choreogr. Antero Hein). Sufleruojantis “universe”, “unique” sąvokas, šokis-spektaklis pasakojo socialinių išraiškų scenarijus, kvestionuodamas mūsų pačių indėlį čia. Trys aktoriai, pasitelkę savuosius kūnus, įtraukė mus į itin ironiškai šmaikštų visuomenės primestų modelių liūną, kviesdami čia ieškoti ir atrasti pačius save. Pritrenkiantis meistriškumas, nuginkluojantis nuoširdumas bei organiškas scenarijaus vyksmas kuria natūraliai lengvą atmosferą, vis gausėjančią detalėmis bei spalvomis. Plastiški atlikėjų judesių potėpiai kūrė minimalistinį reginį, naudojant vos kėdę ir šviestuvą, o visa kita užpildė žiūrovų juokas ir atlikėjų kuriama erdvė. Pagrindinė kūrinio ašis - bendrystė: kodėl jos siekiame? Šiaurės pašvaistės inspiruotas kūrinys audė nerūpestingą, intuityvią būseną. Šalia stulbinamai techniško šokio, taipogi girdėjome ir pačių įvairiausių žmogaus balso išgavimo panaudojimų - nuo nevalyvaus diafragminio sinchroniško atodūsio iki ,regis, iš vienišo žmogaus raudos melodijų kurtos elektroninės muzikos. Čia garso sritį atstovavo vienas iš aktorių - Alexander Sebastian Lund Aarø. Kas įdomu kalbant apie šio kompozitoriaus požiūrį - neįtikėtinas išradingumas prisitaikant prie nesuplanuotų aplinkybių. Kaip pasakoja pats autorius, vienas iš spektaklio segmentų gimė visiškai atsitiktinai - repetuojant trupei, vienas iš aktorių ėmė niūniuoti internete išgirstą užstrigusią melodiją, žinoma, perduodant ją ir kolegoms. Taip netrukus visi ėmę ją dainuoti nusprendė, jog ši proceso dalis gali būti panaudota! Toks modernus kūrybinis požiūris, mano nuomone, puikiai apjungė aktorius, raiškos priemones ir spektaklio įkūnytą idėją, sugeneruojant nepamirštamą reginį. Regis, vos trijų žmonių pulso pakanka transliuoti kone globalią, bet tuo pačiu ir itin intymią žinutę. Šių metų festivalyje išvydome itin platų repertuaro spektrą, kuriame nepritrūkau nei meistriškai nešamų kūrėjų žinučių, nei aukšto profesionalumo jas išpildant. Muzika, mano nuomone, taipogi nebuvo pamiršta - šiuolaikiniame teatre ji atlieka labai svarbų, tarpininko tarp kūrėjo ir būsenos, vaidmenį. Festivalio modernaus teatro atstovai, pasinaudoję muzikos raiška, sukurė tiltą tarp idėjos ir interpretacijos, taisyklės ir aplinkybės, rimties ir atsitiktinumo. Na, o muzikos nepamainomą svarbą ir įtaką tik dar kartą paliudijo šiuolaikinio teatro festivalis vaikams ir jaunimui, jau daugelį metų KITOKS'23.


Skirmantė Vaičiūtė, programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.