Praskriejo savaitė. Sakyčiau, stipriai kitokia. Ir kitokia ne tik dėl Menų spaustuvės festivalio vaikams ir jaunimui pavadinimo KITOKS'23, bet ir dėl surinktų įspūdžių. Šiemet organizatoriai pasitiko šūkiu „Įkvepiančios jungtys“. Svarsčiau, kad labai svarbūs žodžiai: kitoks ir jungtys. Abu – abstraktūs, bet kiekvienam žmogui, tikiu, turintys savitų reikšmių. Būtent jas stebėjo arba kūrė žiūrovai savo mintyse visą savaitę. Tad kokį kitoniškumą ir kokias jungtis buvo galima atrasti Menų spaustuvės erdvėse?

Festivalio atidarymas vyko Menų spaustuvės kišeninėje salėje – pristatytas „Compania Javie Arand“ (ES, režisierius: Javie Arand) spektaklis „Vida/Life“ (liet. Gyvenimas). Tai – purus it debesėlis pasakojimas apie gyvenimą, žmogų, jo kūną, santykį su kitu, stebuklingos gyvybės atsiradimą ir mistiškumą bėgančio laiko akivaizdoje. Nors siužetas, regis, paprastas, sykiais prieš akis išnirdavo nustebinančios ir kurioziškos, gyvenimo metaforą liudijančios, situacijos. Pavyzdžiui, personažo galvos atsiskyrimas nuo kūno ir pastanga visa tai sujungti į vieną veikiančią sistemą... Be to, spektaklis nuo pat pradžių įtraukė. Svarstau, kad tai – aktoriaus Javie Arand nuopelnas. Jo žvilgsnis, šypsena, meistriškumas kūrė šiltą ryšį tarp auditorijos, aktoriaus ir rankomis sukurtų personažų-lėlių.

Spektakliai „The Happy Few“ (Belgų teatras „Bronks“, režisūra ir choreografija: Randi De Vlieghe) ir „Gyvuliai“ (Meno ir mokslo laboratorija; dramaturgė, režisierė: Goda Simonaitytė) skirti paauglių auditorijai. Abu kūriniai – labai skirtingi, atspindintys ne tik skirtingas visuomenės problemas, bet ir sceninės kalbos formas.

„The Happy Few“ itin drąsiai ir ryškiai į paviršių iškėlė stereotipų, normalumo, teisių, lyčių, priėmimo temas. Daugelis personažų atspindėjo socialinių tinklų (ne)realybes. Pasirodymo metu formuotas swipe efektas – aktorių (Laurence Roothooft, Gaspard Rozenwajn, Jotka Bauwens, Arne Luiting & Adnane Lamarti) kuriami personažai ir jų patirčių skiautės keičiasi greičiau, nei spėji jas suprasti. Kiek kuklesnis savo raiška lietuvių spektaklis „Gyvuliai“ (aktoriai: Ieva Stašelytė, Aleksas Kazanavičius, Gytis Laskovas, Valerijus Kazlauskas, Tomas Šečkus) į paviršių kėlė grubaus, gyvuliško su jaunu žmogumi elgesio problemą. Moralinis įsipareigojimas išdrįsti prisipažinti, prisiimti atsakomybę ir pasakyti tiesą tapo šio spektaklio ašimi. Taigi abu pasirodymai gvildeno aktualias paaugliams temas, emocijų perviršį, autoriteto ir tiesos paieškas. Kūrėjai atvėrė plačią erdvę diskusijoms apie žmogiškų ryšių, komunikacijos klausimą, o pamatytos skirtingos meno formos žiūrovams parodė, koks platus yra sceninės kalbos diapazonas.

„Didysis sprogimas“ (Klaipėdos lėlių teatro ir „Itim Ensemble“ (IL) koprodukcija; idėjos autorius ir režisierius – Zvi Sahar; scenografė, režisieriaus asistentė, spektaklio bendraautorė: Aušra Bakanaitė; lėlininkai ir spektaklio bendraautoriai: Monika Mikalauskaitė-Baužienė, Vytautas Kairys, Kęstutis Bručkus) tiesiogine šio žodžio prasme sukaustė žiūrovų dėmesį – jie įprastą teatro reginį perkėlė į ekraną. Menininkų gebėjimas suderinti teatrą ir kiną, unikaliai panaudoti elektronikos daiktus, sukurti siužetą, kuris laiko nežinioje ligi pats pabaigos, išsiskyrė visų kitų spektaklių kontekste. Toks daiktų panaudojimas, ekologinės krizės problema tapo dar keliomis svarbiomis festivalio potemėmis – jos buvo paliestos ir „Stalo teatro“ teatrinėje instaliacijoje „Muilo opera: Burbuliuko meilė“ (režisierė: Saulė Degutytė; vaidino: Paulina Simutytė, Balys Ivanauskas).

Stebint „Hocus Pocus“ („Philippe Saire Company“ (CH), koncepcija ir choreografija: Philippe Saire; vaidino: Louis Adam Bourel, Ismael Oiartzabal Ziganda), „Building a Tent“ (Menų spaustuvės ir norvegų „Assitej Norge“, „Davvi - Centre for Performing Arts“ bendras kūrinys; choreografija: Silje Solheim Johnsen; atlikėjai: Jonas Varnas, Eglė Lenktaitytė-Varnė, Adomas Samuolis, Žydrūnė Samuolienė) ir „Uni“ („HeinCO“ (NO), choreografija: Antero Hein) ne kartą pamiršau, kad jie skirti vaikams. Regis, visi pasirodymai ragino panirti į savo patirties vandenyną. Jie priminė, kaip svarbu iš tiesų susitikti neskaičiuojant prabėgusių minučių, mėgautis ilgam įnirusiu žvilgsniu. Kaip svarbu būti kantriam, sutelkti dėmesį į akimirką, žmogų, atliekamą veiksmą ar jausmą. Kaip svarbu turėti į ką atsiremti. Leisti būti autentiškai patirčiai. Būti autentišku pačiam. Nepaisant skirtingų pasirinktų formų: „Hocus Pocus“ – magiškos scenografijos, šokio spektaklis; „Building a Tent“ – tylos, garsų ir pojūčio vedamas mamų ir paauglių meditatyvus pasirodymas; „Uni“– akrobatikos, plastišku šokiu prisotintas reginys... Visi jie savaip vedė žmogiškų patirčių, autentiškumo, bendrumo link.

Festivalį uždarė jau minėtas norvegų spektaklis „Uni“ (atlikėjai: Alexander Montgomery-Andersen, Aleksandras Aarø ir Stian Bergdølmo). Pirmiausia jis siejasi su erdvumu ir lengvumu. Jei festivalio pradžioje patekome į jaukią mažą aplinką, festivalio pabaigoje atsidūrėme baltoje erdvėje, kurioje žvilgsniai atiteko tik ant scenos esantiems žmonėms, jų judesiams ir emocijoms. Tokį organizatorių pasirinkimą supratau kaip metaforą jauno žiūrovo patirčiai – spektaklių savaitė neabejotinai papildė kiekvieno dalyvio pasaulėjautą. Be to, tai ir vidinio pasaulio vaizdinys – juk būsenos lygiai taip pat gūžiasi į kamuoliuką, o kitąkart – braunasi į paviršių. Be to, „Uni“ priminė, kad net ir sudėtingos temos gali būti išgyvenamos, išbūnamos su lengvumu, o ne kaulus veriančiu rimtumu.

Festivalis „Kitoks'23” šiemet kvietė dalytis patirtimi ir mintimis, neuždaryti jų savyje. Scenoje regimos „įkvepiančios jungtys“ drąsino eiti kūrybiškumo, autentiškumo keliu. Po ne vieno spektaklio likau nustebusi, kaip kitaip galima prabilti apie ne kartą girdėtas ar aptartas temas, ir kiek yra skirtingų būdų sujungti mūsų – žmonių – išgyvenimus, nors ir jautiesi kiek kitoks širdyje.

Judita Paužuolytė, programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.