Apibrėžti paminėtą sąvoką yra keblu, tam reikia daug papildomų ir itin specifinių žinių. Tačiau atrodo, kad negaliu šios sąvokos išvengti rašydama apie sausio mėnesio viduryje 5 dienas vykusį tarptautinį teatro festivalį vaikams ir jaunimui KITOKS'23. Sąvoką ir patį festivalį galėčiau apibrėžti kaip šachmatų žaidimą. Legenda pasakoja, kad kartą Vakarų Indijos radža neturėjo kuo užsiimti ir ieškojo pramogų. Sumanus brahmanas jam tuomet pasiūlė proto, išminties ir drąsos reikalaujantį karo modelio žaidimą - šachmatus. Už šį sumanymą buvo leista rinktis ko širdis geidžia. Ne aukso, ne turtų, ne valdžios brahmanas geidė, tik vieno grūdo pirmame langelyje, dviejų – antrame, keturių – trečiame, taip vis dvigubinant iki paskutiniojo langelio. Tai atrodo šitaip “2⁶⁴” - labai paprastai, sakyčiau, tačiau yra sunkiai įvardijamo dydžio skaičius. Kažkur aštuoni viso pasaulio, vien grūdais apsodinto, grūdų derliai. Galbūt sąryšius ir terpę tokiam gimimo iš mažos kibirkštėlės procesui reikėtų įsivaizduoti vartojant sąvoką vakuumas šio festivalio kontekste.

Atidarymo spektaklis VIDA/LIFE (Estija) skirtas 9-13 metų jaunimo auditorijai, tačiau džiaugiuosi, kad buvau įtraukta į atlikėjo rankose gimstančių ir mirštančių lėlių gyvenimo verpetą. Spektaklio autorius pasidalina istorija apie siuvėjos mamos rakandų ir atraižų krepšį, kuriame jis pats atrado įkvėpimą ir savo pašaukimą kurti ne tik istorijas, bet ir patį save. Netrukus krepšyje viena po kitos užgimsta spektaklio personažų gyvybės. Priešais akis įvyksta magiškas reiškinys, neįmanoma nepajusti gyvybiškumo. Atlikėjas, kostiumai ir kiti naudojami rekvizitai yra istoriją papildantys elementai, tačiau man svarbiausia pasirodė pasakojama žinutė apie gyvenimo ratą, viso ko tarpusavio sąryšį ir savęs paties paiešką savo gyvenime. Ką tik susikūrę personažai bręsta, auga, bendrauja, susipažįsta tarpusavyje ir netrukus pradeda patys kurti dar vieną istoriją, dar vieną gyvenimą – šeimai gimsta vaikas. Didžiausią įspūdį padarė pasirodymo atvirumas ir drąsa: yra paliečiama lytiškumo tema, kai ką tik gimę veikėjai susipažįsta su savo kūnu – rankomis, kojomis, kartais pametama galva bei lytiniais organais, nebijoma šaržuotai pateikti turbūt daugelio mūsų šeimas palietusias problemas ir sunkumus, paauglystės laikotarpio iššūkius ir norą, susimaišiusį su baime, svajoti. Istorija, sukurta vos iš kelių objektų, įkvepia kurti. Labai svarbus elementas liečiantis visus personažus, o taip pat ir žiūrovus, yra balionas, kuris simbolizuoja laiką. Visai nesigėdydamos lėlės viena po kitos laužo ketvirtąją sieną, kreipiasi į atlikėją ir žiūrovus prašydamos pripūsti balioną, lyg sakydamos „duokit mums dar laiko“. Baliono pagalba bręsta veikėjai, nutikimais tiesdami kelią į žiūrovo fantaziją. Tai jautri istorija, parodanti visas pagrindines žmogaus raidos stadijas, taip pat ir mirtį, krepšyje, kuriame viskas ir prasidėjo.
Po šio spektaklio pasidarė aišku, ką reiškia šių metų festivalio šūkis „įkvėpiančios jungtys“. Tai kūrėjo ir lėlių visata, talpinanti savyje net tuštumą, o gal tik išsižiojusios auditorijos juodasias nuostabos skyles. Meilės ir humoro pripildytas pasakojimas sušildys širdį net jei tau jau tuoj trisdešimt. Ar daugiau.

Spektaklis HOCUS POCUS (Šveicarija) demonstratyviai pateikia kvadratinę juodąją skylę vos įėjus į salę. Magiškoje dėžutėje susipina istorija ir aktorių kūrybiškumas, jų fantazija su jų fizine ištverme, šokis ir teatras, skausmas ir džiaugsmas. Prieš pasirodymą administracijos padrąsinimas, kūrėjų kvietimas reikšti emocijas nuskambėjo lyg pasiūlymas auditorijai būti nuoširdžiai ir atverti širdis. Šokėjų kūno pasirodymas papuoštas keliais atributais, prasiveržiančiais pro visas skeptiškas sienas ir kutenančiais pirmos eilės nosies galiukus. 7-14 metų auditoriją spektaklis pakerėjo keliais mažyčiais, tačiau lietuviškais žodeliais pasakojant istoriją ir dūmų efektu. Patys mažiausi žiūrovai krito iš kėdžių ir abiem rankom skraidė padebesiais, manau tai puikiausias įvykusio ryšio įvertinimas. Kiek vyresnė auditorija galimai išsiblaškė. Akistata su juodąja dėže – arba tiki, arba ne.

Spektaklis-šokis UNI (Norvegija) taikėsi pavergti auditoriją žaidimo aikštelės principu, improvizacijos su struktūra metodu, kaip sakė patys šokėjai. Kiekvienas žinodamas savas ir partnerio galimybes, lyg lėlės šoka pagal auditorijos pulsavimą. Prieš šį pasirodymą administracija taip pat padrąsino juoktis, ne veltui - sėdint tyloje būtų galima lengvai snūstelti tarp pasikartojimų pasikartojimų. Tarp juokelių, humoristinių nutikimų, šešėlių žaidimo bei šokio ir akrobatikos elementų trūko sąryšio, tarp eilučių buvo tik riksmas, pasiglemžiantis miegą ir dėmesį scenon.

Labiau įtraukianti šokio, vaidinimo, dainavimo sintezė įvyko spektaklio THE HAPPY FEW (Belgija) metu. Penki aktoriai, tačiau nesuskaičiuojamas kiekis personažų, gausybė istorijų ir nesibaigiantis nuomonių maskaradas – toks būtų trumpas pasirodymo apibūdinimas. Aktoriai vienas po kito eina į scenos centrą ir pasakoja nesibaigiančias istorijas, kurios vienaip ar kitaip aprėpia auditorijos patirtis. Svarbiausias akcentas – suteikta laisvė daryti įtaką – scenos kompanionai vienas kitam keičia perukus, rūbus, aksesuarus, netgi sakomą tekstą. Kodėl? Todėl, kad ”sėdėdami virtuvėje prie pusryčių stalo mes esame niekas“. Pasirodymas akcentuoja keitimosi procesą – mes vienas kitam darome įtaką. Net ir to nenorėdami. Vienas iš personažų sakė – „jei pasikeičia kiti, turiu ir aš pasikeisti“. Tokie svarstymai yra palietę mus visus, socialius visuomenės dalyvius. Vis persirenginėjantys ir persikūnijantys aktoriai skelbia svarbią žinutę – nebijok būti, nebijok išsakyti, nebijok keistis. Tu esi Sava Galaktika. Svarbiausia – būti!

Yra viena orbita, su kuria nei vienai iš šių galaktikų neteks susidurti, tai Vietinių-Teatralų-Kritikų planetos orbita. Tokios nėra, sakysit? Galbūt ne visai tiksliai apibūdinu tai ką turiu omenyje, tačiau viso festivalio metu nebuvo pastebėta Planetos apsilankymų periodiškumo. Gaila, pasirodymai buvo dėmesio verti. Ne tik todėl, kad iš užsienio. Vietinė produkcija taip pat drąsiai konkuravo varžytuvėse be taisyklių. Visi festivalio pasirodymai sudarė svarbią bendro patyrimo dalį, pasižymėdami savitumu, savoje kategorijoje rasdami kur pasipuikuoti, atimti kvapą ir tada – įkvėpti.

Spektaklio DIDYSIS SPROGIMAS (Lietuva) nesinori vadinti spektakliu, nes tai unikalus kinematografinis kūrinys. Vos įėjus į salę, scenoje matome metalo ir elektronikos laužo krūvas, bei tris atlikėjus. Iš elementarių elektronikos detalių padaryti personažai – Robotas ir jo Šuo, gyvena tolimoje ateityje, kur žemės paviršius virtęs sisteminėmis kompiuterio plokštėmis. Kameros objektyvas, lyg Didysis Brolis, stebi herojų gyvenimo fragmentus, o žiūrovų auditorija stebi įtemptą animacinį filmą, nufilmuotą praktiškai vienu nenutrūkstamu dubliu. Pagirtinas operatoriaus darbas - meistriškai išspręstas aktorių persikėlimas iš vienos lokacijos į kitą tik su keliais montažo intarpais. Nors spektaklio veiksmas vyksta tolimoje ateityje ir robotų šalyje, neišvengiamos yra fundamentalios temos: dėmesio stoka vienas kitam, baimė, neišklausymas, pasiaukojimas, draugystė, atsidavimas. Kai Roboto mieste prasideda audra, su personažais ir jų nuotykiais susitapatinusi auditorija pradėjo žvalgytis aplinkui tikrindama ar negriūva teatro stogas, tad drąsu teigti, kad tai įtraukianti lėlių, aktorių, daiktų, kino magijos ir teatro užkulisių sintezė.

MMLAB spektaklis GYVULIAI (Lietuva) įsirėžia į akį tiesiogine to žodžio prasme. Arba įstringa lyg sėmkė. Ryškūs aštrių personažų kostiumai trinasi visiems iki gyvo kaulo žinomuose mokyklų aktų salių suoluose. Trys paaugliai klasiokai, gražuolė jų klasiokė ir vieno iš mokinių tėvas aršiai aiškinasi ne tik mokinių meilės trikampio konfliktą, tačiau diskutuoja ir kelia itin svarbius klausimus: kas yra meilė? kas yra kaltė? kas yra tiesa? kas yra savas žmogus? kas yra vienatvė ir už ką? Ne į visus klausimus buvo atsakyta, reikėjo krapštyti savus atsakymus. Šitaip pažadinta mano vidinė paauglė susiraukusi sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir sako: „čia – nesąmonė“. Visi personažai „yra žvėrys, tik atrodo kaip žmonės“. Tai Šuns, Kiaulės, Gaidelio-Purplelio ir Gazelės kelionė laukinėse mokyklos džiunglėse, koordinuojama vado Viščiuko, smunkančiomis kostiumo kelnėmis - rimta kompanija linksmai absurdiškai istorijai. Veikėjai labai atviri vienas kitam ir peržengdami savo bei kitų ribas rėžia tiesą į akis, išreiškia visą emocijų paletę ir netgi įgarsina mintis, šitaip transliuodami svarbiausią spektaklio akcentą - atviro ryšio bei susijungimo su savimi svarbą. Languoti lyg šachmatų lenta personažų kostiumai atrodo atlieka atskirą vaidmenį šiame pasirodyme, turbūt ne veltui pasirinktas personažo kostiumo dryžavimo kampas, o tėvui – kaklaraiščio suveržtis. Iš pirmo žvilgsnio plokščias, spektaklis yra tiesmukas, bet taiklus. „Bingo, pavyko!“ - girdžiu besijuokiančią dramaturgę/režisierę kažkur iš juodosios žiūrovų skylės gilumos norimą afektą išgavusią.

Spektaklis MUILO OPERA: BURBULIUKO MEILĖ (Lietuva) primena apie galimą patį blogiausią scenarijų – dėl šiukšlių ir teršalų gausos nebėra nei vienos gyvos būtybės, netgi bakterijos. Du personažai – mokslininkai, skruzdėlės, bakterijos, o gal tik paskutinės likusios dusios, sprendžia gyvybės išnykimo problemą akvariumuose bei terariumuose bandydami išauginti gyvybės reiškinį, apie kurį jau seniai pamiršta - mokslininkai neatsimena kaip dūzgia bitės, kaip auga medžiai, koks medaus skonis. Spektaklis nagrinėja ekologijos ir užterštumo temas, jaunajai auditorijai ne tik primindamas apie pasekmes, tačiau taip pat interaktyviai mokydamas teisingai elgtis. Pabaigoje SOS signalizuodamos paskutinės dvi dūšios iš paskutinių jėgų stengiasi prisibelsti į burbule užsidariusią auditoriją, o galbūt tik labai susikaupusią dėl edukacinių žinių gausos ir fantazijos platybės.

Šios išvardintos galaktikos taip pat nesusidūrė su planeta Vietiniai-Teatralai, tuo labiau planeta Vietiniai-Teatralai-Kritikai. Festivalyje skirtame jaunimui labai išsiskiria tie keli užaugėliai susirangiusiom kojom.

Panašu, kad teatro salėje vyko didieji ir mažieji sprogimai, įkvėpdami, praplėsdami vaizduotę ir fantaziją, keldami klausimus ir reikalaudami atsakymų. Kūrėjų sukurti gyvenimai skriejo viena orbita, žiūrovo širdis – sava. Ir nuo traukos dėsnių priklausė įvyks susidūrimas, susijungimas ar prasilenkimas. Auditorija buvo iš įvairiausių galaktikų, ir atrodė, visi kartu jautėsi gerai. Pritrūko tik Vietinės Faunos susidomėjimo, galbūt Jie vėlavo užstrigę Paukščių Take, nežinau.

Galbūt Vietiniai-Teatralai-Kritikai patys savaime sukuria vakuumą, šitaip lyg saugodami auditoriją nuo kultūrinio viruso.

Greta Bumblauskaitė, programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.