Šokėjas, choreografas ir mokytojas Paulius Prievelis specializuojasi šiuolaikiniame šokyje, o savo praktikoje daug dėmesio skiria improvizacijos menui. Dažnai jo darbuose pagrindinis dėmesio objektas – šių dienų jauno žmogaus patirtis. Šiuolaikinio šokio gerbėjai jau išvydo šokio spektaklį „Tankumas“ (bendrakūryba su Teraz Now Dance Collective, Olandija) pristatytą Nyderlanduose, Bulgarijoje, Italijoje bei Lietuvoje. Taip pat šokio stand-up pasirodymą „Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas“ (premjera 2017 m. Bulgarijoje), šokio spektaklį vaikams „African Genesis“ (bendrakūryba su choreografe Pamela Kerr, teatro Manoel Malta produkcija, premjera 2019 m. Maltoje) bei šokio spektaklį „Nailed it“ (premjera 2019 m. Lietuvoje). O šiemet choreografas P. Prievelis pristato premjerą – šokio spektaklį „Tylėjimai“. Tai – pandemijos metu sukurto solo pasirodymo „Katinėlių tylėjimas“ tęsinys, tačiau choreografine prasme kūriniai visiškai skirtingi. Šokį scenoje perteikia atlikėjos Augustė Gelžinytė, Lėja Povilaitytė ir Viktorija Praninskaitė. Jos remiasi abstrakčiais, tačiau gana aiškią intenciją turinčiais įvaizdžiais ir visą pasirodymą kuria bėgančių minčių žemėlapį bei ieško atsakymo į klausimą „kas yra tyla?“. Tuo tarpu daugiasluoksniškumo spektakliui suteikia kompozitoriaus Le Mat garso takelis, atspindintis dark techno muzikos stilių. P. Prievelis tikina, jog katinėliai užaugo ir tylėjimas išsiplėtė, o naujajame spektaklyje kalbama apie mus visus ir tai, ką nutylime šnekėdamiesi vieni su kitais.

Kaip manai, kas slepiasi tarp pokalbio eilučių ?

Daug kas, kartais slepiasi net ir pats asmuo. Spektaklyje „Tylėjimai“ naudojame ne tik šokį, bet ir verbalinę kalbą, o sakinius pabaigiame judesiu. Tokiu būdu paliekama visiška laisvė žiūrovui pačiam pasirinkti kaip pasibaigs sakinys. Ir taip atrasti tai, kas labiausiai suponuoja jo vidiniam pasauliui.

„Tylėjimai" kviečia pasinerti į minčių, kylančių prieš užmiegant, kelionę. Spektaklis tyrinėja harmoniją, jos buvimą ir nebuvimą. Kodėl pasirinkai būtent šią temą? Koks ryšys tarp tylos ir harmonijos?

Tyla jokiu būdu nereiškia visiškos tylos, garso ar triukšmo nebuvimo. Veikiau, tai ramybės būsena, susitaikymas su tuo, kas vyksta aplink ir ramus dalyvavimas tame. Dažnai kalbame, girdime iš įvairių specialybių atstovų (medikų, nuomonės formuotojų) bei reklamų, jog svarbu greitame gyvenimo tempe rasti harmoniją, kaip tam tikrą būseną. Tai yra būtina siekiant nesunaikinti savęs. Tad būtent čia, harmonija, kaip atsipalaidavimo ir tam tikro įsižeminimo būsena, ir tyla, kuomet esi susitaikęs su aplinkos ritmu bei gebi jame rasti ramybę, susikerta.

Pati spektaklio mintis turi ir kitą tylos ir harmonijos atspindį. Tai – kalbėjimas apie mirtį. Tačiau ji nebūtinai yra tiesioginė, fizinė, mirtis, bet, pavyzdžiui, ir slegiančios minties žūtis. Spektaklyje ieškome atsakymo į klausimą „Kas yra tyla?“, aiškinamės ar tai – absoliutinė mirtis, ar mirties troškimas, ar būsena, kuomet visa nurimsta ir nukeliauja į harmoniją, tam tikrą susitaikymą su savimi, kitais, aplinka. Ar galima pasiekti tokią tylą, kokią įsivaizduojame?

Tylą kiekvienas suvokia skirtingai. Net tykiai sėdėdamas savo kambaryje kažką girdėsi – galbūt tai, kas vyksta už lango, už sienos ar, galų gale, klausydamas tylos išgirsi savo kūną šnekantį su tavimi.

Temai nagrinėti pasirinkai Matthijs Van Boxsel įžvalgas apie prancūzų ahah ir anglų haha architektūrą, žmogaus patiriamą įspūdį ir harmonijos pojūčio buvimą ar nebuvimą. Kaip atradai šį olandų rašytoją? Koks jo minčių santykis su muzika?

Rašytoją atradau nusipirkęs knygą „Kvailybės enciklopedija“. Ji man labai įdomi! Pilna trumpų filosofinių tekstų, kuriuose iš skirtingų požiūrių kampų pateikiama koks iš tikrųjų protingai kvailas yra žmogus. Visa yra kupina atsitiktinumo, ar, kartais, neturi pagrindo, bet veikia. Iš dalies tai tarsi kvaila, bet taip kvaila, kad net logiška. Skaitydamas šią knygą stipriai „užsikabinau“.

Muziką spektakliui kūrė pogrindyje koncertuojantis prancūzų kilmės didžėjus Le Mat. Su juo susipažinau prieš pandemiją, persikraustęs gyventi į Maltą. Jau skaitant „Kvailybės enciklopediją“ pradėjo kilti idėjos, troškau tokios muzikos, kuri nebūtų lengvai skaitoma. Tad kurdamas spektaklį kompozitoriui nusiunčiau kelias rašytojo mintis, kurios ir nurodė tolimesnį kelią, jomis remiantis sukurta kompozicija. Taigi, muzikinis takelis sudėtingas ir iš tikrųjų labai sunku išskaičiuoti tam tikrus momentus. Tu niekada nežinai, kas nutiks bei nuoširdžiai pasiklysti muzikoje. Paskui įvyksta momentas, kuomet gali pasakyti: „haha, va čia!” arba „ahaa, štai čia!“. O pati dark techno stiliaus muzika labai tinkama sumanymui – ji tamsi bei niūri, kaip ir spektaklio idėja, nes bėgančios mintys nėra džiaugsmingos.

Kur neša bėgančios mintys?

Tai – blogiausia minties dalis. Mane patį jos dažnai aplanko vakarais, kuomet bandau užmigti. Taip buvo ir praėjusią naktį – iki 4 valandos ryto jos niekaip nesustojo. Pradėjo skaudėti visą kūną, itin čiurnas. Skausmas toks, kad rodos, imk ir nukapok pėdas. Tuomet pradėjau galvoti, kaip reikėtų šokti su arklio kanopomis, paskui – regėti žmonės vietoj pėdų turinčius kanopas. Ir įsivaizdavau jiems šokant besikuriantį ritmą...

Tos mintys veda į logikos neturintį pasaulį. Prasideda labai nekaltai, o baigiasi nemaloniais jausmais. Visa minties dramaturgija nesukelia džiaugsmo ir, juolab, ramybės, bet palieka nerimą, dar didesnį nei prieš tai turėjai. Kartais, išsirutulioja kraupūs scenarijai, kurie neturi realaus pagrindo įvykti, tačiau pradedi jų bijoti. Būna žiauru, nepatogu, tačiau šios mintys jokiu būdų nenusako pačio žmogaus ar jo moralės normų.

Bėganti mintis sėdi, it koks monstras, ir laukia, kol galės išlįsti. Ieškoti būdų kaip su jomis gyventi tampa ne privalumas, bet poreikis.

Ar tokios mintys gali kilti bet kam?

Kiek teko susidurti tyrinėjant temą bei kalbantis su srities specialistais, jos kyla tikrai dažnam žmogui. O viską nulemia gyvenimo ritmas. Kuo žmogus mažiau laiko turi sau – įsižeminimui, laikui pabūti su savimi, su gamta – tuo daugiau patiria streso ir intensyvaus nerimo ar nerimo priepuolių. Taipogi, daugiau šansų įvykti bėgančių minčių būsenai.

Bėgančios mintys paveikia ne tik miego kokybę, poilsį, bet ir visą kitą dieną, kuomet esame jų išalinti. Ir jos gali tęstis ilgai bei dažnai. Kalbėti apie tai – būtina.

Savo kūriniuose sieki ištrinti ribas tarp asmeniškumo ir viešumo. Kodėl tai svarbu?

Tai ateina savaime, stengiantis parodyti, jog visi esame žmonės. Mums visiems dažnai trūksta kantrybės vieniems su kitais. O gal mėgstame kritikuoti kitus, bet tam tikrais aspektais vengiame kritikuoti save. Dirbant šiomis temomis pasąmonėje dingsta riba tarp to, kas yra asmeniška, o kas jau vieša. Viskas, ką aš patiriu, galbūt jau patyrei ir tu, tik kitokioj formoj. Žmogus nėra visada vienišas, pavyzdžiui, priekyje netekau danties ir labai pergyvenau, kaip bus kai šypsosiuosi, tačiau jau daugybė žmonių pasaulyje dedasi implantus ir tai nėra pasaulio pabaiga.

Kuriais savo mokytojais ar srities kolegomis žaviesi? 

„Erasmus“ studijų laikotarpiu Kipre didelį įspūdį paliko ten dėsčiusi choreografė Lia Haraki. Pas ją mokiausi šiuolaikinio pasirodymo praktikas (contemporary performance practices). Su kūnu darėme viską, kad kuo mažiau šokti, bet veikti ir būti erdvėje. L. Haraki geba nuteikti itin įkvepiančiai, kartais klausausi jos „TED Talks“ įrašų. Taip pat įsiminė prancūzų choreografas Samuel Mathieu, tobulėjau su juo dirbdamas Kauno šokio teatre „Aura“, kuomet statė spektaklį „Monstras“. Jis užvedė savo energetika, o jo darbuose, per fizinę kūno prizmę, analizuojama žmogaus psichologija.

Tuo tarpu, lietuvių tarpe yra tikrai nemažai kūrėjų, kurie įkvepia savo požiūriu į judesį. Jie visi gana skirtingi ir pateikia savitą požiūrį. Tačiau yra keletas šokio lauko atstovių, kurių pasirodymų stengiuosi nepraleisti. Taip yra turbūt todėl, kad jie pasąmonėje labiausiai suponuoja į mano vidinį pasaulį. Tai Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės („Be kompanijos“) duetas – jos prisideda prie erdvės, kurioje mes visi galime eksperimentuoti ir kvestionuoti estetikos scenoje bei kūne ribas ir normas, sukūrimo. Taip pat Vilma Pitrinaitė – su savo ekspresyvumu ir laisve, išskirtiniu judesiu, kuris ateina ne iš gražios technikos, tačiau iš turtingo ir gražaus, tam tikra prasme groteskiško, vidaus. Bei choreografė Aira Naginevičiūtė, kurios darbai įkvepia tyrinėti kūno ir pasąmonės ribas.

Kas Tau yra „prieveliška“ dvasia?

Energija ir ekspresyvumas, kuris dažniau kyla ne iš teatro, bet iš vidaus. Pavyzdžiui, jei pasirodant šokis pasireiškia ir veidu, jokiu būdu neturi to slėpti. Tai ateina natūraliai. Judesį reikia paleisti, juk veidas irgi turi daug raumenų, o mes dirbame su kūnu. Man patinka postringavimai išeinant iš komforto zonos ir leidžiant truputėlį pafilosofuoti „kas būtų, jeigu“. Arba paliekant laisvę įsivaizduoti, ar šokėjas yra žmogus, ar krūmas su daug gėlyčių.

Spektaklio „Tylėjimai“ premjera Menų spaustuvėje vasario 24 d. (penktadienį) 19 val. ir kovo 4 d. (šeštadienį) 19 val. Bilietus platina Bilietai.lt .

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė