Indrė Stonytė: Kitoks teatro atvirumas, įjungiamas skaitmeniniame amžiuje gimusiam žiūrovui

Kai į teatrą ateina jaunųjų žiūrovų kartos, ar kinta teatro rodymas ir žiūrėjimas? Festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS'23 savaitė pakvietė išvysti devynis Lietuvos ir užsienio (Ispanijos, Belgijos, Šveicarijos, Norvegijos) trupių spektaklius. Nemenkas iššūkis yra rodyti spektaklius vaikams ir jaunimui. Kai spektaklis neįdomus, tokie žiūrovai dažnai nemoka mandagiai patylėti, nenori padėti telefoną į šalį ir negali neplepėti. Ir visa tai – tėvų ar lydinčių pedagogų siaubui. Šiame festivalyje, pačių atlikėjų iniciatyva, net kelis kartus išgirdau priešingą prašymą – kaip tik netildyti jaunųjų žiūrovų, kad jų emocijos būtų girdimos, matomos, nesutvarstytos suaugėlių pedagogikos ir gražaus žiūrėjimo taisyklių.

Sociologai dabartinius jaunuosius pasaulio žmones išmatavo ir sugrupavo į dvi kartas. 1995–2009 metais gimę, šiuo metu 14–28 metų turintys paaugliai ir jaunuoliai, buvo pavadinti Z karta. Jie labai anksti vaikystėje išmoko naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir naršyti internete, tačiau vis dar skiria virtualų ir realų gyvenimą [1]. O dar jaunesni, 2010 metais ir vėliau gimę vaikai, kuriems dabar iki 13 metų, pritrūkus abėcėlės raidžių pavadinti vėl iš pradžių – Alfa karta. Kaip rašo šiuos terminus išpopuliarinęs australų sociologas Mark McCrindle, Alfa karta – „prie ekranų gimę ir augantys vaikai, ekranas pastatomas jiems prieš akis ir kaip čiulptukas, ir kaip pramoga, ir kaip mokymosi priemonė“ [2].

Tačiau tai jokių būdu nereiškia, kad bendravimas tik technologinėmis priemonėmis šių abiejų kartų atstovus traukia. „Renginiai vaidina svarbų vaidmenį suburiant žmones. Tai dar labiau pasakytina apie jaunąsias kartas, kurios daugiau laiko praleidžia skaitmeninėse ir internetinėse bendruomenėse. Nors ir augantys skaitmeniniame pasaulyje, jie vis tiek trokšta tiesioginio bendravimo ir patirtiesׅ“ – teigia sociologė Ashley Fell [3]. Ir būtent čia teatras įgauna savo super galią. Teatras „suburia grupę žmonių vienoje patalpoje ir leidžia pajausti realius žmones realiu laiku“ – sako Barbara Zinn Krieger, Niujorko miesto vaikų teatro įkūrėja [4].

Po truputį veržiasi ir šių kartų išprovokuotas teatro pokytis: sceninis vyksmas iš pedagogikos ir moralizavimo pagaliau pereina į meno sritį, bent jau bando ten eiti, yra verčiamas ten eiti – į nuoširdžiai, atvirai su savo žiūrovu bendraujančio meno sritį. Jaunieji žiūrovai tikisi, kad tiek jų gyvenime, tiek scenoje matomi įvykiai bus įtraukiantys ir suteiks vertę jų gyvenimui. Būtent spektakliuose vaikams ir jaunimui šie pokyčiai tampa virsmu, užverda kūrybiniuose darbuose. Kartais pavyksta, kartais – blynas būna prisvilęs ar seniai ataušęs.

Todėl teatro vaikams ir jaunimui festivalyje buvo ypač įdomu išvysti, kaip šiuolaikinio teatro kūrėjai eksperimentuoja su savo žiūrovais, kaip bendrauja: kreipiasi tiesiogiai ar slepiasi už personažų kaukių, provokuoja ar emociškai įtraukia, ar girdi ir mato, ar nori girdėti ir matyti savo žiūrovus, kaip reaguoja, jeigu žiūrovai praranda dėmesį, kiek nori tai kontroliuoti?

Keliauju nuo vieno spektaklio iki kito. Durys atviros, pojūčių vartai irgi plačiai atverti.

Belgijos trupės „The happy few“ teatrinis eksperimentas – tai fragmentiška personažų dėlionė, išbandanti kiekvieno trupės nario, aktoriaus–šokėjo–dainininko, galimybes. Tarsi telefono ekrane kas kelias minutes vienus personažus ir jų gyvenimo istorijas keičia kiti. Drąsus vyksmas žiūrovą šokiruoja atviromis temomis. Seksualinė orientacija, prostitucija, skurdas, senatvė, nuogumas, gašlumas, alkoholizmas, šlovės troškimas, tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas, emigrantai – visi šie motyvai pateikiami tarsi kapota gyvenimo mišrainė, gausiai užpilta paauglišku sarkazmu, aštria ironija, juodu humoru.

Šokėjai žiūrovą aktyviai provokuoja nuogų kūnų, spalvingų kostiumų ir gausaus makiažo kratiniu. Meninės gilumos čia nėra ir neverta ieškoti. Tai šiuolaikinio urbanistinio jaunimo pasakojimas urbanistiniams žiūrovui. Susidomėjai kelias sekundes, buvo juokinga arba atgrasu, ir praskipinai. Emocines spragas užkamšo energetiškai pakrauta pop muzika – tarsi svetimkūnis teatre, tačiau jaunimui artimas. Temų prasme pataikaudami žiūrovui atlikėjai visgi patį žiūrovą priima atvira širdimi. Mato ir girdi. Rodo, bet ne teigia. Nemoralizuoja, bet nieko ir neklausia. Šio spektaklio išskirtinis bruožas – drąsa rodyti gyvenimą. Ir atvirumas, kuris net nėra atvirumas – čia toks ir yra jų gyvenimas, neužgijusios kraujuojančios pamokos. Gelbsti neabejotinai autentiškas kūrėjų požiūris į savo kuriamą personažo avatarą – atlikėjai atviromis akimis žiūri į savo žiūrovą ir džiaugiasi šurmuliu salėje.

„Gyvuliai“ – lietuvių MMLAB darbas. Tie gyvuliai – tai paaugliai. Tema aktuali gimnazistams. Iki panagių atpažįstama istorija, kai prestižinės mokyklos direktorius ir jo sūnelis savivertę kelia žemindami kitus iki nužmogėjimo, kai pati šauniausia klasės mergina renkasi patino instinktus agresyviai demonstruojantį klasioką, kai jautrus ir nedrąsus paauglys gindamas draugą puola į kraštutinumus ir smurtu išlieja neteisybę. Apie tai šio spektaklio pasakojimas. Kaip būti savimi ir kur mano kelias? Kas yra būti gyvuliu, o kas – žmogumi?

Tačiau šis teatro pastatymas – labai tradicinis. Veikėjai kalba gražia, beveik literatūrine lietuvių kalba. Taip paaugliai kalbėdavo Kazio Binkio „Atžalyno“ laikais. Taip gal dar kalba mūsų gamtos apsuptų miestelių, lietuvių žmogiškųjų rezervatų nesugadintas jaunimas, kiek jo dar ten likę. Tačiau pusiau anglų, pusiau visų kitų pasaulio tautinių mažumų, emigrantų ir imigrantų kalbų žargone verdantis miestų jaunimėlis taip nešneka.

Personažai vilki klounadinius, „prasmingai“ pagal spalvinę simboliką parinktus kostiumus. Vidinį dialogą veikėjai kalba į mikrofoną – tai užkadrinis balsas, paaiškinantis, ką jie galvoja. Aktoriai yra prisilipdę „gyvuliškas“ grimo detales, atitinkančias jų personažų pravardes. Scenoje šviečia tobulai „sutaškuota“, veikėjų išgyvenimus pabrėžianti šviesų dailė. Viskas šiame spektaklyje yra „prasminga“, taisyklinga, tvarkinga, surežisuota, surepetuota ir išvaidinta – lyg iš vadovėlio. Tik kažin kodėl tikrumo jausmo nėra? Net grafiti piešiniai ant scenoje stovinčių kėdžių yra „gražūs“ – dailininko, o ne maištaujančio mokinio nutapyti.

Tačiau mažytė Lietuva yra labai didelė. Festivalis, į vieną vietą surinkęs skirtingų patirčių jauną publiką, ir šiam spektakliui randa savo žiūrovą. Šio darbo kūrėjai ribą tarp scenos ir žiūrovų palieka nekaltoje ramybėje.

Išskirtinis lietuvių kūrėjų spektaklis – „Didysis sprogimas“, Klaipėdos lėlių teatro kūrinys. Kompiuterių detalių mikro pasaulėlis, išdidintas iki makro vaizdų kino ekrane, jautriai pasakoja apie fantastinės planetos civilizacijos atsiradimą, apie berniuko–sujungtuko ir jo šuns–„batareikos“ nutikimus. Reikėtų naujo pavadinimo šiam žanrui, nes vien tik objektų spektakliu netiktų vadinti. Gal – gyvai kuriamo kino spektaklis. Meistriškai atgaivinti objektai įkrauna, net įelektrina žiūrovų vaizduotės variklį. Kompiuterių laužo krūvos, laidai, klaviatūros, tranzistoriai ir kondensatoriai tampa miestu, kur gimsta ir miršta, gyvena ir bendrauja mažosios būtybės.

Šis lietuvių kūrėjų iš pajūrio darbas nenusileidžia festivalyje dalyvaujantiems užsienio spektakliams. Neprivalu lygintis, bet smagu, kai yra ką lyginti. Šiame spektaklyje nėra žodinio veikėjų teksto, jie kalba garsinėmis emocijų nuotrupomis. Mažųjų sąmonių vaizduotei ir kūrybai – tai begalinė erdvė, neribojama kalbinio suvokimo, scenos ir žiūrovų erdvės atskyrimo. Tas apsilankymas tarsi netvarkinguose kino užkulisiuose leidžia pasijausti betarpišku viso to dalyviu. Ir didžiausiu įvertinimu kūrėjams, manau, yra abiejų scenos pusių susiliejimas nugriovus rodytojų-žiūrėtojų užtvanką: po spektaklio, aktoriams pakvietus, mažieji žiūrovai užplūsta scenos erdvę ir paėmę į rankas ką tik matytas kompiuterių detales-veikėjus, susidomėję patys ima kurti kiną-teatrą.

Norvegų improvizacinio kūrinio „Uni“ HeinCo trupės šokėjai-akrobatai pasakoja apie buvimą savimi – unikaliu. Ir atlieka tai nevaidindami personažų. Tai mano nuomone brandžiausias iš festivalyje pristatytų darbų. Grenlandijos meno rezidencijoje gimęs spektaklis į tuščią baltos drobės sceną įkelia tik vieną kėdę, vieną prožektorių ir trijų žmonių prasmę. Aktorių judėjimas ar stovėjimas, riksmas ar tylėjimas, atviras žiūrėjimas į publikos akis provokuoja žiūrovus sąmoningai matyti, mintimis įsitraukti į vyksmą. Visa tai vyksta iš tikrųjų, nuoširdžiai čia ir dabar.

Spektaklio struktūroje yra tik buvimo savimi ašis, o aplink ją dėliojama improvizacija leidžia pačiam menininkui rinktis, kaip ir kiek ilgai jaustis su žiūrovu, veikti ar tiesiog – nieko neveikti, kas irgi veikia. Tas tvirtas buvimas savimi atrakina empatiją. Aktoriai atviromis akimis žiūri į paauglius, laukia, ieško jų reakcijos. Kieno rankose telefonas, kas skrolina, kas kalbasi, kas žiūri ir tyli – visai tai menininkai priima matydami ir girdėdami. Žiūrovui leidžiama „būti ar nebūti“ – žiūrėti ar ne, jausti ar ne, susitapatinti su judesiu, kuris yra ir jausmas, ar jam prieštarauti. Ima virpėti paaugliško gyvenimo klausimai: kaip išdrįsti būti unikaliu, išgyventi tarp primetamų lūkesčių, visuomenės kabinamų etikečių ir nežinojimo, kas esi ar gali būti. Tikėjimas kūrėju scenoje yra tas apdovanojimas, kurį aktoriai gauna mainais.

Kad ir kokia raide, Z ar Alfa karta, vadinami vaikai ir jaunimas, tačiau akivaizdu, kad technologių buvimas keičia pasaulio matymo kampą ir greitį. Teatro rodymo ir žiūrėjimo kampai irgi transformuojasi. Festivalyje dalyvavusių darbų geroji patirtis liudija, kaip teatro menininkai kalbasi su žiūrovu meno priemonėmis, kaip aktyviai siekia išgirsti ir pamatyti, pajausti ir įtraukti, suprasti ir įjungti kūrybai savo žiūrovus.

Tai, kas anksčiau teatre buvo laikoma nuoširdumu ir atvirumu teatro scenoje – smarkiai kinta. Juste juntama, kaip šių potyrių ribos gerokai pasistumia į kraštutinumus. Šalia scenos keturių sienų, kur ta ketvirtoji – seniai nugriuvusi, atsiranda ir ekranas. Tačiau gyvas, nesuvaidintas tikrumas išlieka tiek pat vertinamas. Gal vėliau teatre atsiras ir dar daugiau kraštutinumų. Visada bus įdomu juos pamatyti.

1. https://mccrindle.com.au/article/topic/generation-z/generation-z-defined-global-visual-digital/

2. https://mccrindle.com.au/article/topic/generation-alpha/generation-alpha-defined/

3. https://mccrindle.com.au/article/topic/generation-z/the-next-generation-of-event-attendees/

4. https://www.familytoday.com/family/12-hamilton-gifs-that-explain-every-moment-of-your-relationship/

Indrė Stonytė, programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.